Turbūt iš dalies solidūs keturiolikmečio Eriko Scheidto rezultatai pasaulio jaunimo buriavimo čempionatuose nulemti tėvų – mamos, 2008-ųjų Pekino olimpinės vicečempionės Gintarės Scheidt, ir tėvo, penkerių olimpinių žaidynių medalininko brazilo Roberto Scheidto, – genų. Tačiau vien dėl įgimto talento, be darbštumo, noro varžytis ir laimėti, sportininkas nebūtų tarp pačių geriausių, kurie dažnai yra vyresni ir fiziškai galingesni.
Olimpiniais 2008 metais, po to, kai Pekine abu iškovojo vienodos prabos – sidabro – medalius, Gintarė ir Robertas susituokė, šeimos namais pasirinko Italiją – vėjuotą Gardos ežero pakrantę. Šioje buriuoti palankioje aplinkoje ir augo Erikas su jaunesniu broliu Luku. Tėvų treniruotės, varžybos, pokalbiai apie vėją ir bures berniukams buvo savaime suprantami.
Pernai rudenį Ispanijoje surengtame „Snipe“ klasės pasaulio buriavimo čempionate G.Scheidt su Maj Kristin Hansen Borgen laimėjo sidabro medalius. R.Scheidto vardas taip pat vis minimas svarbiose buriuotojų varžybose.
Tačiau vis dažniau visų akys krypsta į Eriką – vasarą Graikijoje vykusiame ILCA 4 jachtų klasės pasaulio čempionate iškovojusį 13 vietą tarp beveik 300 dalyvių, netrukus po to dviviečių „Snipe“ jachtų klasės pasaulio jaunimo čempionate Majamyje, JAV, jis su komandos draugu užėmė 12 vietą tarp 46 komandų iš 19 valstybių. Dabar, šeimai persikėlus į Braziliją, Erikas dar intensyviau treniruojasi ir dalyvauja varžybose šiltesniuose vandenyse.
„Jam – pereinamasis laikotarpis, kai bando viską. Kai ateis laikas rinktis, tai bus tik jo sprendimas. Dabar Erikas su Robertu plaukia Brazilijos čempionate „Snipe“ laivu, kadaise mano vyras tą darė su savo tėčiu. Įgūdžių perdavimas iš kartos į kartą yra svarbus“, – šypsosi G.Scheidt.
Olimpinė vicečempionė G.Volungevičiūtė-Scheidt jėgas bandė trejose olimpinėse žaidynėse, o jos vyras Robertas – net septyneriose. Jo sąskaitoje – du olimpiniai aukso, du sidabro ir vienas bronzos medalis (Vytauto Dranginio nuotr.).
– Gintare, ilgam pabėgote iš Europos?
– Kokiems dvejiems metams įsikūrėme Iljabelos saloje, kurios pavadinimas, išvertus iš portugalų kalbos, reiškia „gražioji“. Daug kartų iki tol esame joje buvę, San Paule gyvenantys Roberto tėvai čia atostogaudavo, tad lankydavome juos per Kalėdas. Nuo žemyno plaukti iki jos – šeši kilometrai.
Dabar daug organizacinių permainų mūsų gyvenime. Vaikams netrukus prasidės mokykla: Erikas eis į devintą, dešimtmetis Lukas – į penktą klasę.
– Tik apie mažojo Luko buriavimo pasiekimus dar negirdėti. Vienintelis šeimoje kitoks?
– Jis baigęs visus kursus, žino, ką reiškia buriuoti, bet jo aistra – po vandeniu (juokiasi). Dabar mūsų visų silpnybė – wing foilingas (plaukioti nuo vandens pakilusia lenta, kai vėjas gaudomas specialiu rankose laikomu sparnu), Lukas taip pat moka juo plaukti, bet, kai kviečiame drauge, aiškina: „Šią savaitę jau plaukiau, palauksiu jūsų krante.“
Erikas visiškai kitoks. Jis tik ir žiūri, kada yra vėjo, kada gali kelti burę. O Lukas ir išvaizda, ir būdu labiau į mane. Mėgsta bandeles (juokiasi). Kaip tik vakar kepėme cinamonines. Pasakojau jam, kad mokykloje turėdama litą visada pirkdavau dvi bandeles ir kompotą, man jos kelia sentimentus. Išklausęs Lukas ėmė prašyti: „Mama, bet juk taip skanu. Turėtum man kepti jas kasdien.“ Dabar, kai kalbame, Lukas pliaže – nardo, gaudo žuvis, turi tam pasidaręs specialų šautuvą su strėle, man parneša laimikio.
– Kada Erikas susidomėjo buriavimu?
– Anksti. Kai lankėmės šioje saloje, būdamas penkerių jau ėjo į kursus. Užsiimti buriavimu vaikai įprastai pradeda nuo šešerių septynerių. Jis ilgai – penkerius ar šešerius metus – plaukiojo laiveliu „Optimist“, juo dauguma vaikų buriuoti pradeda. Erikui nuskilo, kad gyvenome Italijoje, kur vaikų buriavimas labai stiprus, „Optimist“ klasėje jie dažnai laimi ir pasaulio, ir Europos čempionatus. Jis nuo pat pradžių patyrė, kas yra aukštas treniruočių ir varžybų lygis. Lietuvoje siekti rezultatų būtų daug sunkiau ir dėl mažesnės konkurencijos, ir sezoniškumo. Iš pradžių jį patreniravau aš, bet tokiame amžiuje tėvų žodis nėra svarbiausias. Kur kas svarbiau turėti to paties siekiančių draugų, su jais varžytis. Daug su Eriku nei aš, nei Robertas nedirbome. Tik tada, kai reikėdavo atstovauti Lietuvai pasaulio čempionatuose, lydėdavau jį ir kaip mama, ir kaip trenerė, nes paprasčiausiai nelabai būdavo kam tą daryti.
Eriko niekada nereikėjo spausti treniruotis. Noras varžytis – jo kraujyje. Vyrą ir sūnų vadinu „wind catchers“ – vėjo gaudytojais, nes abiem vienodai svarbu orų prognozės, vėjas, kaip viską susidėlioti, kad jį, geriausią, pagautų. Vakarieniaudami vis šnekame, kaip praėjo diena, kokios prognozės, kas kaip buriavo.
– Kaip pasirenkate, kuriai šaliai jis atstovaus?
– Pasaulio ir Europos čempionatuose dalyvaujama „su pasu“ – Erikas turi Lietuvos ir Brazilijos pilietybes. Jis yra atstovavęs ir vienai, ir kitai šaliai. Kol gyvenome Italijoje, buvo daug paprasčiau atstovauti Lietuvai, nes, norint atstovauti Brazilijai, būtų tekę keliauti čia į atrankas. Beje, Eriką kvietė ir italai – būtų galėjęs atstovauti šaliai, kurioje užaugo. Nei aš, nei Robertas nespaudžiame jo rinktis, mes linkę kliautis tuo, kaip viskas susiklostys, kaip bus paprasčiau su dokumentais. Tarptautinių šeimų gyvenimas nėra pats paprasčiausias – nėra ko norėti viską turėt (juokiasi). Erikas jau dabar labai brandus, turi nuomonę, tad būdamas šešiolikos rinksis tik pats, mūsų neklaus.
– Kokia kalba šnekatės namie?
– Kai su vaikais esu viena, visada – lietuviškai, abu kalbą moka, nors gal taria ir su akcentu. Labai džiaugiuosi, nes daug pažįstamų vaikų užkalbinti lietuviškai jau nebeatsako. Kai namie ir Robertas, mūsų „stalo“ kalba – portugalų.
E.Scheidtas (Asmeninio albumo nuotr.).
– Pati irgi nuo vandens ir vėjo nenutolote?
– Pakvietė sudalyvauti čempionate – sudalyvavau, rimčiau tam nėra laiko. Robertas tai varžosi pats, tai treniruoja, kažkam reikia šeimoje būti taksistu, vaikų gyvenimo reguliuotoju. Kaip ir daugumoje šeimų, ši užduotis tenka moteriai (šypsosi).
– Pasiilgstate Lietuvos?
– Labai. Kai esu Brazilijoje, jaučiu, kad esu toli nuo jos – visi į socialinius tinklus deda nuotraukas su ledu ir sniegu, o mes ir veikiant kondicionieriams braukiame prakaitą. Italijoje buvo kitaip, viskas arčiau – tik pora valandų skrydžio. Man norisi sniego, šalčio. Brazilijoje nenorėčiau gyventi visąlaik.
Vasarį bus Brazilijos buriavimo čempionatas San Paule, svajoju, kad plauktume jame visa šeima – Erikas, aš ir Robertas. Lukas rinksis mojuoti nuo kranto (šypsosi). Svarbu – visi kartu.