Dvidešimtmetis Aleksas Savickas nėra plaukęs olimpinėse žaidynėse, bet turi aiškų tikslą: kada nors tapti olimpiniu čempionu. Kelialapį į 2024 m. žaidynes jau turintis plaukikas puikiai supranta, kad Paryžiuje to padaryti greičiausiai nepavyks, bet ten įgyta patirtis turės didelės reikšmės iriantis pirmyn.

Liepą pasaulio čempionate Fukuokoje (Japonija) per atrankos varžybas įvykdęs olimpinį 200 m plaukimo krūtine normatyvą ir užsitikrinęs teisę vykti į Paryžių, A.Savickas džiūgavo: „Svajonė išsipildė, atėjo samurajaus dvasia. Važiuoju į olimpines žaidynes, mama!“

Iš Panevėžio kilęs plaukikas pakartojo 2012 m. Londono olimpinės čempionės Rūtos Meilutytės prieš kelias dienas Fukuokoje ištartus žodžius apie samurajų dvasią, kuri galbūt jai padeda baseine.

A.Savickas 200 m krūtine atranką įveikė per 2 min. 9,66 sek. (olimpinis normatyvas – 2 min. 9,68 sek.), pasiekė asmeninį rekordą ir ketvirtu rezultatu prasibrovė į pusfinalį. Pasaulio čempionato debiutantas vėliau jau plaukė ne taip greitai ir mėgstamiausioje savo rungtyje galiausiai užėmė vienuoliktą vietą.

„Tikrai žinojau, kad Fukuokoje galiu pasiekti normatyvą ir gauti kelialapį, bet drauge tikėjausi geresnės vietos – vis dėlto jaudulys per debiutinį pasaulio čempionatą man kišo koją. Bet dabar žinau, kaip tvarkytis su nervais. Ir olimpinėse žaidynėse noriu ne vien dalyvauti, nors iki svajonės – olimpinio aukso – dar daug tarpinių stotelių“, – įsitikinęs didelių tikslų turintis JAV studijuojantis plaukikas.

R.Meilutytė, kurios žodžius įvykdęs normatyvą Fukuokoje kartojo A.Savickas, buvo jo įkvėpėja, kai plaukimas pradinukui atrodė kančia, o ne malonumas. Būtent Rūtos olimpinis auksas Londone tapo akstinu Aleksui likti baseine ir pabandyti pasiekti ko nors daugiau.

– Aleksai, kaip prasidėjo jūsų, kaip plaukiko, karjera? – „Olimpinė panorama“ paklausė A.Savicko.

– Kai buvau pirmokas, į baseiną Panevėžyje nuvedė mama – maniau, kad ten bus žaidimai, o paaiškėjo, kad turėsiu sunkiai dirbti šaltame vandenyje. Jau po pirmos treniruotės plaukti nebenorėjau – pirmus metus nuolat verkdavau, norėjau viską mesti, bet tėvai iškėlė sąlygą, kad privalau baseiną lankyti bent metus. Esu dėkingas tėvams, kad neleido iš karto visko mesti, o pasėjo užsispyrimo sėklą. Paskui, 2012-aisiais, R.Meilutytė Londone laimėjo olimpinį auksą ir plaukimas pradėjo patikti.

Man pasisekė, kad pirmoji mano trenerė buvo Židrūnė Budrienė – iki šiol labai svarbus žmogus mano gyvenime, su kuriuo nuolat bendraujame. Ji buvo ir Dano Rapšio, Simono Bilio, Mindaugo Sadausko pirmoji trenerė. Jei gerai pamenu, į jos grupę patekau per atsitiktinumą, nes kitų trenerių grupės jau buvo pilnos.

Kai pradėjau tobulėti, greitėti, trenerė pamatė potencialą ir po truputį įsiliejau į vyresnių plaukikų grupę. Mano grupė tuo metu, ko gero, buvo greičiausia Lietuvoje. Joje buvo Danas, Andrius Šidlauskas, Simonas, Mindaugas Sadauskas. Su jais treniravausi nuo ketvirtos klasės.

Iki maždaug penktos šeštos klasės Lietuvoje tarp savo amžiaus plaukikų, nesvarbu, kokioje rungtyje, buvau greičiausias: iš pradžių dažniau plaukiau peteliške, paskui pradėjau labiau orientuotis į laisvąjį stilių ir kompleksinį plaukimą.

Bet pradėjęs bręsti gerus trejus metus per varžybas Lietuvoje vis likdavau antras arba trečias – niekaip negalėjau aplenkti anksčiau subrendusių vaikinų. Bet Ž.Budrienė ir kita trenerė Ina Paipelienė man įskiepijo labai aukštus standartus: neleido pasiduoti, baidytis sunkaus darbo.

Nors niekaip neįstengdavau laimėti, per Lietuvos jaunučių stovyklas matydavau, kad dirbu daugiau nei varžovai ir nenukertu kampų. O galiausiai, kai brendimas baigėsi, sunkus darbas davė rezultatų, nes ėmiau greičiau tobulėti ir pagaliau atėjo pergalės – net buvau įsirašęs tris vaikinų iki 17 metų rekordus: 50 m, 100 m ir 200 m plaukimo krūtine trumpajame baseine.

Iki tol per varžybas trenerės mane registruodavo ir rungtims, kurios išmušdavo iš komforto zonos. Tarkime, 200 m peteliške ar 400 m laisvuoju stiliumi. O tąsyk, kai gerinau rekordus krūtine, įšokau ir laimėjau, nors buvo ir vyresnių vaikinų. Tiesiog jutau gerą slydimą, padorią techniką, tad nuo tada pradėjau vis labiau orientuotis į plaukimą krūtine.

Tačiau viską sujaukė pandemija – nesitreniravau gal keturis mėnesius, jau iš viso nebenorėjau plaukti. Galiausiai šiaip taip susiėmiau, ėmiau treniruotis su Lietuvos rinktine, su treneriais I.Paipeliene ir Žilvinu Ovsiuku, o 2021 m. Europos jaunimo čempionate Romoje laimėjau du medalius plaukdamas krūtine: auksą 200 m, sidabrą – 100 m distancijoje.

Tada pirmąkart pagalvojau, kad galbūt galėčiau būti profesionalus plaukikas. Po to sezono baigiau mokyklą ir išvykau treniruotis į Floridą. Galiausiai patekau į olimpines žaidynes.

– Esate Floridos universiteto psichologijos studijų antrakursis ir šios aukštosios mokyklos plaukimo rinktinės narys. Kodėl pasirinkote studijas būtent šiame universitete?

– Jei nori gauti gerą išsilavinimą ir plaukti aukšto lygio komandoje, geriausios sąlygos to pasiekti yra JAV. Neįsivaizduoju, kaip su Lietuvos plaukimo rinktine važinėdamas po pasaulį dar galėčiau studijuoti.

Prieš Europos jaunimo čempionato finalą 200 m plaukimo krūtine treneris Ž.Ovsiukas pasakė: „Aleksai, žinok, kad čempionams atsiveria visos durys.“ Po tų varžybų grįžau į Lietuvą ir pradėjau rašyti laiškus JAV universitetų treneriams. Rašiau visiems iš eilės. Nuo Berklio iki Indianos, kur dabar treniruojasi Kotryna Teterevkova, nuo Mičigano iki Floridos.

Kambario draugas J.Liendo (antras iš kairės) A.Savickui (trečias iš kairės) ne kartą sakė, kad lietuvis jau buvo olimpietis, dar prieš oficialiai juo tapdamas (Asmeninio archyvo nuotr.).

Atrankos į universitetus procese velniškai vėlavau. Tapau paskutiniu Floridos universiteto plaukikų komandos savo amžiaus grupės nariu, nes visos stipendijos jau buvo išdalytos. Man pasisekė, kad universitetui reikėjo būtent plaukiko krūtine.

Jei plaukikas nori išvykti studijuoti ir treniruotis į Ameriką, laiškus universitetams turi pradėti rašyti nuo penkiolikos metų. O man buvo jau beveik devyniolika, tad kelerius metus vėlavau. Kai gavau patvirtinimą, viską staigiai turėjau susitvarkyti – tiek dokumentų gyvenime nesu pildęs.

– Ar psichologijos studijos turi reikšmės siekiant rezultatų baseine?

– Man visada patiko analizuoti save ir kitus žmones, domėjausi savo protu. Sportuodamas suvokiau, kad jei nedirbsiu su savo vidumi, bus sunku tapti aukšto lygio atletu.

Yra galybė psichologijos sudedamųjų dalių. Šį semestrą einu bendrosios psichologijos kursą – nuo kūdikio vystymosi iki ausies sudedamųjų dalių, emocijų, psichoanalizių. Derinti mokslus ir sportą išties sudėtinga. Jei noriu gerų pažymių, neturėti skolų, viską spėti ir žiūrėti neatsainiai, su plaukimu derinti labai sunku, net ir turint galvoje, jog mūsų tvarkaraščiai dėliojami taip, kad tik turėtume kuo daugiau laiko mokslams.

Bet mes puspenktos valandos per dieną vien plaukiame. Dar pusantros valandos dirbame su svarmenimis. Reikia ir pavalgyti, atsigauti – kūnas išsekęs, bet privalai eiti į paskaitas, atlikti namų darbus.

– Kelialapis į olimpines žaidynes jums – staigmena, svajonės išsipildymas ar tarpinė stotelė siekiant kitų tikslų?

– Mano kambario draugas, plaukdamas 100 m peteliške Fukuokoje pasaulio vicečempionu tapęs Joshua Liendo sakė, kad olimpietis buvau dar prieš juo tapdamas. Joshua sakydavo, kad mano darbo kultūra, elgsena, įpročiai – jau kaip olimpiečio.

Atvykęs į Ameriką stebėjau, kaip dirba geriausi komandos plaukikai, ir iš menkų detalių dėliojau savo mozaikos piešinį. Stengiausi laikytis aukštų standartų – kaip dirbu treniruotėse, kaip esu nusiteikęs, kaip miegu, kaip valgau. Viskas, ką darau, lemia mano rezultatus.

Didžiausia staigmena man buvo pernai gruodį, kai „US Open“ plaukimo čempionate Grinsbore beveik pasiekiau olimpinį normatyvą, laimėjau 100 m ir 200 m krūtine varžybas.

O šiemet pasaulio čempionate Fukuokoje jau tikrai žinojau, kad esu pajėgus plaukti normatyvui, tai nebuvo nereali svajonė. Normatyvą šiaip taip pasiekiau, nors tikrai galėjau plaukti greičiau. Tačiau tai buvo pirmasis mano pasaulio čempionatas, nebuvau pasirengęs jame tvyrojusiai atmosferai. Buvau laimingas, kad turiu normatyvą, bet pasidariau ir daug išvadų, tad dabar esu pasirengęs ir psichologiškai, ir emociškai, kad nervai nebekištų kojos.

Dar norėčiau 100 m krūtine normatyvo. Patekimas į žaidynes man – ir svajonės išsipildymas, ir tarpinė stotelė tuo pat metu. Didžiausias karjeros tikslas ir svajonė – laimėti olimpinį aukso medalį. Bet iki to veda daug kitų mažų tikslų, kuriuos įvykdęs galiu tapti olimpiniu čempionu.

(infobox)

Olimpiniai bilietai

Kelialapius į Paryžiaus olimpines žaidynes jau turi keturi Lietuvos plaukikai

Danas Rapšys – 200 m ir 400 m laisvuoju stiliumi

Rūta Meilutytė – 100 m krūtine

Aleksas Savickas – 200 m krūtine

Kotryna Teterevkova – 100 m ir 200 m krūtine