Su Ieva vaizdo skambučiu susisiekiau praėjus maždaug savaitei po vienos svarbiausių jos gyvenimo dienų. Sportininkė tiesiog švytėjo viso pokalbio metu, o kalbai pakrypus kita tėkme ji vis grįždavo į balandžio 13-ąją ir prisimindavo varžybų, pakėlusių jos karjerą į naują lygį, detales.

„Ir po savaitės eidama gatve imu šypsotis, vis primenu sau: „Ei, aš olimpietė!“ – prasitaria Ieva.

Oklahomos valstijoje, JAV, vykusiose varžybose ji diską nuskraidino iki asmeninio rekordo žymos ir užsitikrino kelialapį į Paryžiaus olimpines žaidynes. Taip, sako, įgyvendino ne tik savo, bet ir mamos svajonę.

Rekordinis metimas

Į „Oklahoma Throws Series“ varžybas Ieva atvyko su 62,08 m asmeniniu rekordu. Jau pirmuoju bandymu pasiekė 61 m ribą ir, sako, jei tai būtų geriausias varžybų rezultatas, būtų likusi patenkinta, nes šie skaičiai reiškė tolimiausią metimą per pastaruosius kelerius metus. Ji tiki, kad džiaugsmas ir po sėkmingo starto atėjęs palengvėjimas suteikė papildomų jėgų.

„Tai padėjo atsipalaiduoti ir pradėti mėgautis akimirka. Tuomet būūūūm – ir normatyvas!“ – į netolimus prisiminimus nuklysta 29-erių uteniškė, kuri olimpinį normatyvą žyminčią 64,50 m ribą įveikė antruoju bandymu.

„Ėmė piltis ašaros. Mintys šokinėjo, buvo sunku suvokti. Pažiūriu, o prie mano pavardės parašyta „normatyvas įvykdytas“ – labai keistas ir naujas šis jausmas buvo, – neslepia disko metikė. – Parašiau žinutę mamai: „Mama, normatyvas!“ Nors visa šeima stebėjo transliaciją, visi viską matė, bet vis tiek…“

Michaelas, Ievos vyras, beveik visad būna šalia. Valstijose jis pavaduoja Ievos mamą ir trenerę Vitą Zarankienę: filmuoja metimus, siunčia į Lietuvą, kur trenerė juos analizuoja ir verčia patarimais.

Ieva Gumbs ir jos vyras Michaelas „Oklahoma Throws Series“ varžybose vieni pirmųjų pasveikino pasaulio rekordą (74,35 m.) pasiekusį M.Alekną / Asmeninio albumo nuotr.

„Man labai svarbu po metimo peržiūrėti įrašą, nes pamatau klaidas ir žinau, ką daryti kitaip. Jaučiau, kad sunkiai išsilaikiau sektoriuje. Visuomet stengiuosi mesti į centrą, per vidurį, o tąsyk diską paleidau labiau į kairę. Tai reiškė, kad per daug persisukau. Supratau, kad galiu tai ištaisyti ir numesti dar toliau“, – pasakoja disko metikė.

Bet jai pačiai sunku patikėti, kaip varžybos klostėsi toliau: „Negalėjau patikėti! Trečias bandymas… vėl geriau! Ketvirtas… dar toliau! Prieš penktą bandymą paraginau visus paploti. „Pasilinksminkim!“ – galvojau. Emocijos buvo nuostabios. Ir tuomet – 64,98 m!“

Dabar šie skaičiai – jos asmeninis rekordas. „Labai džiaugiuosi, kad vaizdo įraše pavyko užfiksuoti tą penktą metimą. Michaelas vienu telefonu filmavo, o kitu kalbėjo su mano mama. Įraše girdisi, kaip mama linkėjo sėkmės, kaip tėtis skandavo. Tai, ko gero, nuostabiausias mano varžybų vaizdo įrašas“, – neabejoja sportininkė.

Prieš tai dvejose JAV vykusiose varžybose Ieva irgi metė už 60 m ribos (60,30 ir 60,04 m), todėl tikėjo, kad Ramonoje gali kėsintis į asmeninį rekordą, bet olimpinio normatyvo planuose nebuvo.

Ji tikėjosi, kad į olimpinį kelialapį galės kabintis per reitingą ir ruošėsi įtemptam, nervingam sezonui, varžybos po varžybų kantriai rinko reitingo taškus. Toks kelias kupinas streso ir nežinomybės iki paskutinės akimirkos, bet ji buvo nusiteikusi būtent tokiam sezono scenarijui.

„Kad galiu priartėti prie normatyvo, tikėjau, bet kad įvykdysiu – tikrai ne. Praėjusį sezoną mano diskas stabiliai skriedavo ties 59 metrų riba. Rezultatų šuolio šiemet tikėjausi, bet ne tokio didelio“, – prisipažįsta.

Ieva sako dabar besijaučianti taip, lyg vaizdo žaidime būtų pasiekusi naują lygį: „Atrodo, kad patekusi į naują vaizdo žaidimo lygį žemiau jau nenukrisiu. Dabar atrodo, kad arčiau 60 metrų disko nemesiu. Bet sporte niekad nieko negali žinoti. Šios varžybos man parodė, kad galiu mesti diską.

Visąlaik save laikiau vidutinioke. Tokia per viduriuką. Prasimušu į varžybas, bet kosmoso ten nerodau. Bet varžybos Ramonoje suteikė pasitikėjimo, kad ir aš galiu. Jose buvo daug stipresnių, greitesnių, techniškesnių metikių, bet joms kažkodėl nepavyko, o man pavyko.

Normatyvas tikrai viską keičia, – tęsia Ieva. – Būtų buvęs eilinis sezonas, gaudyčiau varžybas, keliaučiau, rinkčiau reitingo taškus. O dabar galiu susitelkti į treniruočių procesą ir pagrindinius startus – Europos čempionatą bei olimpiadą. Įsitraukus į varžybų maratoną treniruočių kokybė krinta. Varžybose daug metimų nepadarai, o treniruotėse gali šlifuoti ir šlifuoti. Labai džiaugiuosi, kad galėsiu susitelkti į pasiruošimą.“

Ievos telefone – galybė disko metimo vaizdo įrašų, nes, kaip prisipažįsta, ji mokosi kone iš visų metikų: „Ieškau kuo įvairesnių metimų, lyginu, kas ką daro kitaip. Nuolat analizuoju, ką galiu sau prisitaikyti. Sudėtingas, bet įdomus tai darbas. Mano telefone turbūt visų disko metikų ir metikių metimai yra.

Visi mes skirtingi: vieni pasižymime vienomis, kiti – kitomis savybėmis. Aš neturiu nei pernelyg didelės jėgos, nei greičio, bet technika mano – daugmaž gera. Mano dešinys klubas labai stiprus – padeda pagauti greitį. Stebėdama kitų metimus ieškau detalių, kurias galėčiau prisitaikyti. Pavyzdžiui, Mykolas daro didelį šuolį – pabandžiau sau pritaikyti ir tiko, padėjo. Bandysiu labiau tobulinti.“

Vizijos

Ieva stengiasi vizualizuoti ateities įvykius savo galvoje. Tai psichologinio pasiruošimo dalis, kuri sportininkei ypač reikšminga. Beje, šios vizijos lėmė, kokią pavardę pasirinkti po vedybų, taigi iš Zarankaitės ji tapo Ieva Gumbs.

„Pernai prieš vestuves mačiau viziją. Aš – olimpiadoje, stadione, su apranga, o ant aprangos užrašyta „Gumbs“. Sakiau, jei jau tokia vizija, reikia rinktis vyro pavardę, – šypsosi Ieva ir detaliau paaiškina vizualizacijų prasmę. – Man patinka savo siekius vizualizuoti galvoje, įsivaizduoti save ateityje. Prieš kiekvienas varžybas tai darau. Guli ir matai, įsivaizduoji save toje aplinkoje. Taip programuoju protą, kad susipažintų su ta aplinka, erdve. Net kvapus mėginu įsivaizduoti. Tai psichologinis pratimas, kuris man labai padeda susitvarkyti su stresu.“

Dar ji prisipažįsta, kad visi planai, tikslai, svajonės sugula į užrašų knygutę: „Jau gerą dešimtmetį tą darau. Užsirašau mintis, tikslus, programuoju smegenis, ko tikėtis, kaip pasiruošti. Visada šalia segtuvas su varžybų planais, kalendoriumi, rezultatais, pastabomis.“

Kas, jei tikrovė galiausiai nesutampa su vizijomis? O taip tikrai būna, neslepia Ieva: „Nors būna nesėkmių, reikia pasitikėti procesu. Išskirtiniams talentams, tokiems kaip Mykolas, gal paprasčiau, bet visais kitais atvejais rezultatą lemia tik darbas ir tikėjimas juo. Jei kažkas nepavyksta, turi atsipalaiduoti, mėgautis ir pasitikėti procesu.“

Jos kelias, kaip turbūt daugelio sportininkų, niekad nebuvo tiesus. „2019 metais Amerikoje baigiau mokslus. Visą tą sezoną stabiliai mečiau 55–56 metrus, universiadoje užėmiau trečią vietą. Ruošiausi Tokijo žaidynių atrankai. Bet nutiko pandemija. Tuomet šoviau į viršų – pasiekiau 60 metrų ribą. Manau, atsipalaidavimas daug lėmė. Siekdama normatyvo nuolat kovoji su įtampa, o nukėlus žaidynes streso neliko. 2021-aisiais vėl atsirado būtinybė kilti reitinge ir visas sezonas virto tragedija. Buvo sunku psichologiškai, nesisekė, viduj vyravo chaosas. Į žaidynes nepakliuvau.

2022 metais per reitingą patekau į pasaulio čempionatą ir tai buvo ženklas, kad esu gerame kelyje. 2023-iųjų pasaulio čempionate likau keturiolikta, pradėjau labiau savimi pasitikėti. O šiemet pastebėjau, jog ėmiau labiau mėgautis procesu – treniruotėmis, varžybomis. Ši savijauta ir lemia rezultatus“, – neabejoja sportininkė.

Ieva dėkinga disko metimui už atvertas gyvenimo galimybes. Už šansą baigti mokslus Jungtinėse Valstijose, dalyvauti Europos ir pasaulio čempionatuose bei gautą progą nusipelnyti valstybinės stipendijos, už galimybę įgyvendinti olimpinę svajonę.

„Kasmet disko metimas man suteikia vis daugiau džiaugsmo. Aš mėgaujuosi tuo, ką darau. Ir kuo toliau, tuo labiau patikiu, jog galiu mesti. Kad nesu per viduriuką. Kad kylu į viršų“, – sako disko metikė.

Su seserimi Egle (kairėje) ir jas treniruojančia mama V.Zarankiene / Alfredo Pliadžio nuotr.

Kas toliau?

Vis dėlto kas toliau? Lietuvos moterų disko metimo rekordas nepajudinamas jau 40 metų. Nuo 1984-ųjų, kai Galina Murašova Prahoje įrankį nusviedė 72,14 m. Ieva neslepia, kad pelniusi olimpinį kelialapį ėmė drąsiau žvilgčioti ir į šią, atrodytų, nepasiekiamą aukštumą.

„Šiuo metu pasaulyje labai nedaug metikių, kurios galėtų pasiekti tokį rezultatą, koks yra Lietuvos rekordas, bet nieko nėra neįmanomo. Kažkada ir olimpinis normatyvas atrodė labai tolimas, bet pasiekiau. Dabar ir Lietuvos rekordas neatrodo neįmanomas“, – sako Ieva.

Ji priduria, kad rekordinis metimas Ramonoje nebuvo tobulas: geriau išpildžius detales jau dabar diskas galėtų skrieti dar toliau. „Viską atlikau gerai, atrodė, ir vėją pagavau, bet galiausiai gūsis diską apvertė. Galėjo dar toliau skrieti“, – sako Ieva ir neabejoja, kad rezervo dar turi.

„Šiais metais pajutau, kad dar galiu tobulėti. Anksčiau prisibijodavau varžovių, kurių geriausi rezultatai siekia 66–68 metrus. „Dieve, kaip toli jos meta!“ – galvodavau. Bet dabar suprantu, kad tie rezultatai nedaug ką reiškia, nes svarbiausia – kaip pati jautiesi varžybų dieną. Svarbu žinoti, kad viską pasirengimo etape padarei, ir pasitikėti visu procesu“, – kartoja sportininkė.

Paryžiuje Ieva tikisi finalo. „Motyvacijos gerai pasirodyti – daug. Tikiu, kad galiu gerai, ne tik garbingai pasirodyti žaidynėse. Tikslas – pakliūti į finalą. Pasaulio čempionate buvau keturiolikta, todėl šių metų Europos čempionate ir olimpinėse žaidynėse mintys bus tik apie finalus.“

Ir mamos svajonė

Vaikystėje ji lankė plaukimą, kuris neblogai sekėsi. Bet kartą ją, gal vienuolikmetę, mama nusivežė į Rokiškyje vykusias disko metimo varžybas, kuriose ji užėmė antrą vietą. Sektoriuje patirtas džiaugsmas užkabino ir buvo visai nesvarbu, kad antrą vietą tąsyk užėmė vos tarp dviejų dalyvių.

Pirmosios mintys apie olimpines žaidynes užgimė prieš Rio. „Iš pradžių – tarsi juokais, bet į Tokijo žaidynes, maniau, taikysiuosi rimtai. Nepavyko. Vis dėlto visada jaučiau, kad tapsiu olimpiete. Su kiekvienais metais vis tvirčiau. Tikėjau, kad galiu, – prisipažįsta. – Pamenu, kaip mama vaikystėje pasakodavo apie olimpines žaidynes, iki kurių jai taip ir nepavyko nukeliauti. Visad nešiojau šią mintį: patekti norėjau ir todėl, kad mama, kaip trenerė, nuvyktų ir pajustų, kas tai yra. Visada troškau išpildyti ir jos svajonę.“

Eglė Zarankaitė, šešeriais metais jaunesnė Ievos sesuo, taip pat mėto diską. Pasiekusi 54 metrų ribą pagerino asmeninį rekordą ir nori prasibrauti į Europos čempionatą. Ar sesės gali tapti varžovėmis elitinėse varžybose?

„Mes planuojam, kad 2028 metų olimpiadoje abi dalyvausim, – šypsosi Ieva. – Visi kalba apie brolius Aleknas, o mes sakom: ne, bus sesės Zarankaitės.“