Sebastieno Charlety sporto komplekso Paryžiuje tinklinio arenoje vyko 27-oji Pasaulinė olimpinė kolekcininkų mugė. Dvidešimt ketvirtą kartą tokiame renginyje dalyvavo Lietuvos olimpinės kolekcininkų asociacijos (LOKA) generalinis sekretorius Rimantas Džiautas.
Iš 20 pasaulio šalių susirinko beveik 200 entuziastų, renkančių, besikeičiančių, eksponuojančių olimpinių žaidynių medalius, ženkliukus, pašto ženklus, vokus, varžybų bilietus, monetas, talismanus, leidinius ir kitokią olimpinio paveldo bei kultūros atributiką.
Buvo mugėje marškinėlių, gairelių, skėčių, telefonų ir dar daug kitų daiktų, paženklintų olimpiniais žiedais. Viena ekspozicijos vieta, tiksliau, vienas stalas, trims dienoms kolekcininkui kainavo 120 eurų. Buvo ir tokių dalyvių, kurie užsisakė ir savo gėrybes išsidėliojo ant trijų stalų.
Kolekcininkams įteikti mugės dalyvio ženkliukai, visi gavo Tarptautinio olimpinio komiteto prezidento Thomo Bacho ir TOK narės, TOK kultūros ir olimpinio paveldo komisijos pirmininkės Khunying Patamos Leeswadtrakul pasirašytus dalyvių sertifikatus. Beje, R.Džiauto kolekcijoje tai jau 24-asis sertifikatas, o juos yra pasirašę net trys TOK prezidentai – Juanas Antonio Samaranchas, Jacques‘as Rogge‘as ir T.Bachas.
R.Džiautas su dukra ir anūku.
Ši mugė – 2024-ųjų olimpinių žaidynių kultūrinės programos dalis. Neatsitiktinai parinkta ir renginio vieta: netoliese, Senos upėje, kitais metais vyks Paryžiaus vasaros olimpinių žaidynių atidarymas. Mugės dalyviams buvo surengta ekskursija po istorines 1924-ųjų Paryžiaus olimpinių žaidynių vietas, svečiai lankėsi meno ir istorijos muziejuose. Arenos, kurioje vyko mugė, fojė veikė olimpinių suvenyrų, atributikos paroda. Pasibaigus mugei jos dalyviai, prieš tai susimokėję po 150 eurų, buvo pakviesti į įspūdingą trijų valandų kelionę – vakarienę laive su pasiplaukiojimu Senos upe ir galimybe pasidairyti po naktinį Paryžių, apžiūrėti vietas, kur vyks žaidynių atidarymas, paragauti prancūzų virtuvės skanėstų.
Daug kolekcininkų kasmet važinėja į pasaulines muges, todėl vieni kitus pažįsta. Įdomiai nužiūrimas kiekvienas naujas veidas: iš kur atvyko, ką gero atsivežė. Tarp nežinomųjų buvo ir šeimininkai prancūzai, kurie į kitas šalis keliauja daug rečiau nei, tarkim, kinai ar amerikiečiai. O čia prancūzų buvo kelios dešimtys, nes jie šeimininkai. Tačiau kitų metų Paryžiaus žaidynėms skirtų suvenyrų jie turėjo nedaug – buvo ženkliukų, monetų, pašto ženklų, vokų, keli plakatai. Kaip visada didžiausios užsienio kolekcininkų grupės atvyko iš JAV ir Kinijos. Anksčiau būdavo ir daug rusų, bet dabar jiems durys užvertos.
Galima sakyti, kad kolekcininkai verda savo sultyse – dažniausiai bendrauja tarpusavyje, vieni kitus aplanko darbo vietose. Gal dėl reklamos stokos prašalaičiai užklysdavo retai? Mokytojai atvesdavo į ekskursijas mokinių grupes, bet triukšmingi vaikai ilgai neužsibūdavo.
„Dairiausi aplinkui ir galvojau. Mes namuose, Lietuvos olimpinių kolekcininkų asociacijos renginiuose, nuolat pasibėdojame, kad organizacija sensta, mažokai jaunų veidų. Čia lygiai tas pats: daug ne sykį matytų žilų galvų, tie patys patyrę, viską žinantys žvilgsniai. Tik kinų amžių kartais sunkiau nuspėti ir žyla jie turbūt rečiau nei europiečiai. Gal juos būtų galima skirti prie jaunimo, bet jeigu kinas giriasi, kad jam tai jau dešimtoji mugė, vadinasi, ir jis patyręs“, – sako R.Džiautas.
Į tokias muges R.Džiautas visada vyksta turėdamas kokį nors konkretų tikslą – papildyti savo kolekcijas trūkstamu retu daiktu. Šį kartą tikėjosi gauti 1964 m. Tokijo olimpinių žaidynių krepšinio varžybų bilietą. Jį buvo žadėjęs atvežti bičiulis Markus Osterwalderis iš Šveicarijos. Vos jį pamatęs Rimantas klausiamai pasižiūrėjo, o šveicaras nušvito linksma šypsena.
„Turiu“, – iš tolo mojavo svarbiu lietuviui bilietu.
„Dabar jau surinkau visų olimpinių krepšinio turnyrų bilietus, pradedant 1936-ųjų Berlyno olimpinėmis žaidynėmis, kai pirmą kartą į programą buvo įtrauktas vyrų krepšinis. Beje, JAV krepšinio rinktinėje tada žaidė ir olimpiniu čempionu tapo Pranas Lubinas, 1939 metais jau su Lietuvos komanda pelnęs Europos čempiono titulą. Neturiu 2021-ųjų Tokijo žaidynių bilieto, bet ten dėl pandemijos varžybos vyko be žiūrovų. Parodomosios krepšinio rungtynės sužaistos 1904 metais Sent Luiso žaidynėse, bet, manau, tada bilietų nebuvo, – svarsto R.Džiautas. – Tradiciškai papildžiau krepšinio ženkliukų, medalių kolekcijas, deja, nieko įspūdingo, susijusio su Lietuva, kitų šalių kolekcininkai neatsivežė. Vis dėlto lietuviškų olimpinių ir kitų sportinių suvenyrų turėjo su vyru iš Vokietijos atvykusi lietuvė Violeta, kuri anksčiau gyveno Lietuvoje. Sakė, kad lankydamasi gimtinėje visada ieško įdomesnių sporto suvenyrų.“
1964 m. Tokijo olimpinių žaidynių krepšinio varžybų bilietas.
Su olimpiniais krepšinio bilietais jau viskas aišku, o ko dabar labiausiai reikėtų kolekcininkui R.Džiautui? „Kokio nors bent menkiausio 1935-aisiais Šveicarijoje vykusio pirmojo Europos vyrų krepšinio čempionato suvenyro. Nežinau, ar būta ženkliukų, bet tikrai buvo išleisti plakatai. Tą čempionatą laimėjo latviai, deja, kaimyninėje šalyje pas jų kolekcininkus nieko nepavyksta užtikti. Tas pats bičiulis iš Šveicarijos šiemet Paryžiuje pažadėjo iš po žemių iškasti tą plakatą. O jis gali“, – sako pašnekovas.
R.Džiautas dar norėtų surinkti olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos suaugusiųjų moterų ir vyrų krepšinio čempionatų ženklelius. Daug jau turi, bet nemažai ir trūksta. Dar viena jo tema – pasaulio šalių krepšinio federacijų ženkleliai. Iš Europos trūksta tik trijų – Armėnijos, Moldovos ir Monako, bet kitų regionų sudėtinga sumedžioti. Nieko doro nepavyko rasti ir Paryžiuje.
Paklaustas, kokį brangiausią daiktą matė parduodamą Paryžiaus mugėje, atskleidė, kad vienas amerikietis už Rio de Žaneiro vicečempiono sidabro medalį norėjo gauti 13 tūkstančių JAV dolerių.
Vos kelių šalių atstovai jau turi ir į parodas atsiveža leidinius, skirtus olimpiniam paveldui – knygose suklasifikuota tų šalių olimpinė faleristika, filatelija, numizmatika, leidiniai ir kita olimpinė atributika. Tokias knygas turi lenkai, slovakai.
„Mes savo knygą išleidome 2018 metais – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto trisdešimtmečiui. Džiugu, kad ir šiandien šis leidinys atrodo solidžiai ir kolegų labai vertinamas. Neseniai gražų dvitomį išleido Šveicarija, o daugiausiai prie knygos padirbėjo mano jau minėtas M.Osterwalderis. Paryžiaus mugėje pirmą kartą buvo surengtas olimpinis literatūros ir sporto leidinių festivalis. Geriausia pripažinta naujoji šveicarų knyga. Gaila, kad konkurse galėjo dalyvauti tik per pastaruosius dvejus metus išleistos knygos. Vis dėlto savo kolekciją papildžiau: mugėje pasikeičiau knygomis su Čekijos olimpinės ir sporto filatelijos asociacijos „Olympsport“ generaliniu sekretoriumi Vaclavu Divisu“, – pasidžiaugia Rimantas.
R.Džiautą Paryžiuje aplankė dukra Violeta su aštuonmečiu anūku Viliumi. Rimantas žinojo, kad juodu per moksleivių atostogas kelias dienas viešės Prancūzijos sostinėje, bet artimųjų pasirodymas mugėje buvo gan netikėtas. Tiesa, dukra ir anūkas po truputį jau kolekcionuoja ženkliukus su gitaromis, tarp kurių yra ir olimpinėms žaidynėms, ir krepšiniui skirtų. Gal anūkas perims senelio pomėgį? Dukra Violeta 2018 m. jau dalyvavo Los Andželo priemiestyje Long Biče vykusioje 24-ojoje pasaulio olimpinių kolekcininkų mugėje.
Tradiciškai mugėje vyko kolekcininkų ir rengėjų dovanotų vertybių tylusis aukcionas. Šio aukciono dalyviai priėję prie stalo garsiai neskelbdami rašo ant specialaus lapo siūlomą kainą. Aukciono metu surinkti pinigai dažniausiai skiriami mugės dalyvių kultūrinės programos išlaidoms padengti.