Isakas Anolikas ir Juozas Vilpišauskas prieš šimtą metų iš Paryžiaus olimpinių žaidynių grįžo nukabinę nosis. Tačiau jie tikrai didžiuotųsi, jeigu žinotų, kad anuomet pramynė kelią būsimoms Lietuvos dviratininkų kartoms: Gintautui Umarui ir Simonai Krupeckaitei, Dianai Žiliūtei ir Artūrui Kaspučiui, Laimai Zilporytei ir Ramūnui Navardauskui bei daugeliui kitų.

Kai 1918 m. buvo atkurta Lietuvos valstybė ir prasidėjo šiuolaikinis jaunos šalies sporto judėjimas, dviračių sportas buvo viena iš labiausiai lietuvius sudominusių sporto šakų.

Nors trūko ir gerų dviračių, ir lenktynėms tinkamų kelių, pirmųjų Lietuvos sportininkų entuziazmas nugalėjo negandas ir jau 1924 m. mūsų šalies dviratininkai išvyko į Paryžių dalyvauti žaidynėse.

Lietuva tais metais debiutavo olimpinėse žaidynėse, o šalies sporto vadovai brandino grandiozinius planus. Iš pradžių numatyta, kad lietuviai startuos net dvylikos sporto šakų varžybose, bet gyvenimo tikrovė greitai ant karštų galvų užpylė ledinio vandens kibirą. Dėl įvairių biurokratinių ir labiausiai finansinių priežasčių didingi olimpiniai planai vis menko, kol galiausiai į traukinį, vežantį sportininkus Paryžiun, įlipo tik futbolininkai ir dviratininkai.

I.Anolikas ir J.Vilpišauskas.

Susitraukė net ir Lietuvos dviračių sporto olimpinė rinktinė. Į pirminį sąrašą buvo įtraukti du Kauno ir du Kybartų dviratininkai, o iškeliauti pavyko tik Lietuvos dviratininkų sąjungos (LDS) nariui Juozui Vilpišauskui ir Kauno „Makabi“ nariui Isakui Anolikui. Abu kybartiškiai nespėjo gauti užsienio pasų, tačiau, matyt, nemažai lėmė ir finansinės aplinkybės.

Dviratininkų olimpinis debiutas nebuvo skalsus. 1924 m. liepos 23 d. Paryžiaus apylinkėse vykusiose 188 km atskiro starto lenktynėse iki finišo nenuvažiavo nė vienas Lietuvos dviratininkas. J.Vilpišauskas, numynęs apie šimtą kilometrų, leisdamasis nuo kalno griuvo ir toliau važiuoti negalėjo. Jį į Paryžių parvežė Švedijos dviratininkus lydėjęs automobilis. I.Anolikas kelis kartus pradūrė padangą ir galiausiai taip pat pasitraukė iš trasos. Nė vienas kitas komandas lydėjęs automobilis I.Anoliko nepaėmė, todėl Lietuvos dviratininkas jau sutemus į Paryžių grįžo traukiniu.

Mokėsi iš klaidų

Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuva dalyvavo dvejose vasaros olimpinėse žaidynėse. Dviračių sportas buvo vienintelė sporto šaka, kurios atstovai keliavo ir į Paryžių, ir į Amsterdamą.

1928 m. šalies sportui vadovavusi Lietuvos sporto lyga (LSL) sudarė truputį mažesnę olimpinę delegaciją, tačiau joje buvo keturių sporto šakų atstovai. Į Amsterdamą išvyko sunkiaatletis, du boksininkai, penki lengvaatlečiai ir keturi dviratininkai. LSL dviratininkų komitetas iš pradžių planavo dalyvauti ir treko varžybose, bet likus keliems mėnesiams iki Amsterdamo žaidynių persigalvojo ir nusprendė kryptingai ruoštis plento lenktynėms.

Per Lietuvoje surengtas atrankos varžybas teisę keliauti į Amsterdamą iškovojo „Makabi“ klubo nariai I.Anolikas ir Tadas Murnikas, Vladas Jankauskas iš lenkų sporto klubo „Sparta“ ir Jurgis Gedminas iš LDS.

Antrosioms žaidynėms buvo ruošiamasi daug kruopščiau. Sportininkai į Amsterdamą išvyko likus dviem savaitėms iki starto, pailsėjo ir apžiūrėjo 168 km atskiro starto lenktynių trasą.
Burtai lėmė, kad į trasą pirmasis išvažiavo I.Anolikas. Deja, ir antruoju bandymu jam nepavyko pasiekti finišo – jis dukart pradūrė padangas ir iš lenktynių pasitraukė. Finišuoti nepavyko ir V.Jankauskui, kuris pasiekęs 50 km griuvo ir patyrė traumą.

Labiau pasisekė kitiems dviem Lietuvos dviratininkams. T.Murnikas užėmė 50 vietą, J.Gedminas – 55-ą. Lenktynėse startavo 75 dviratininkai, į finišą atvažiavo 63 olimpiečiai.
T.Murnikas trasoje užtruko 5 val. 41 min. ir olimpiniu čempionu tapusiam danui Henry Hansenui pralaimėjo 53 min. 42 sek. J.Gedmino laikas buvo 5 val. 50 min. 4 sek. Jis paskutinę 63 vietą užėmusį kanadietį Williamą Pedeną aplenkė 19 min. 22 sek.

Viltis sužlugdė trauma

Po 1928 m Amsterdamo žaidynių Lietuvos dviračių sporto olimpinėje istorijoje buvo ilgas šešių dešimtmečių tarpas.

Nepriklausoma Lietuva dėl finansinių priežasčių praleido 1932 m. Los Andželo olimpines žaidynes, dėl politinių – 1936 m. Berlyno žaidynes. O prasidėjus sovietų okupacijai Lietuvos dviratininkams labai ilgai nepavyko patekti į SSRS olimpinę rinktinę.

Nors jau pirmaisiais pokario metais Juozas Pimpis ir Kazys Paršaitis tapo SSRS čempionais, nemažai Lietuvos dviratininkų laimėjo SSRS pirmenybių medalius, to neužteko, kad būtų atvertos olimpinės rinktinės durys. Arčiausiai olimpinio tikslo buvo Algimantas Guzevičius. Jis 1978 m. per pasaulio pirmenybių komandų lenktynes atstovavo sidabro medalius laimėjusiam SSRS ketvertukui. Horizonte sušmėžavo 1980 m. Maskvos olimpinės žaidynės, bet sunki trauma išmušė A.Guzevičių iš balno ir jis buvo priverstas anksti baigti sportininko karjerą.

Lietuvai trūko treko

Treko varžybose Lietuvos dviratininkai iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio dalyvaudavo labai retai. Priežastis paprasta – šalyje nebuvo tinkamo treko. Nors dar 1925 m. Kaune atsirado medinis trekas, jis veikė vos trejus metus. Trekas buvo puikioje vietoje – Laisvės alėjoje, bet pasikeitus sklypo savininkams šis sporto objektas buvo išardytas.

1933 m. betoninis trekas iškilo Klaipėdoje. Tačiau šį treką įrengė vokiški Klaipėdos klubai, kurie nedalyvavo Lietuvos sporto gyvenime ir dviratininkų iš lietuviškų klubų į treką neįsileisdavo. Nors po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos treke kurį laiką dar buvo rengiamos varžybos, primityvus statinys neatitiko laikmečio poreikių. Du dešimtmečius – nuo 1959 iki 1978 m. net nebuvo rengiamos Lietuvos dviračių treko pirmenybės.

Ledai pajudėjo aštuntąjį dešimtmetį, vos ne nuo pamatų rekonstravus Klaipėdos treką. Uostamiestyje suburta treko dviratininkų grupė, kurios auklėtiniai, vadovaujami trenerio Narsučio Dumbausko, labai greitai pasiekė puikių rezultatų ne tik SSRS, bet ir pasaulinėse varžybose. Devintojo dešimtmečio pradžioje pasaulio jaunimo čempionu tapo Vasilijus Špundovas, pasaulio pirmenybių bronzos medalį iškovojo Jonas Romanovas.

Olimpinis auksas – iš Seulo

L.Zilporytė (Asmeninio albumo nuotr.).

Ryškiausia Lietuvos dviračių treko žvaigžde ir viena ryškiausių devintojo dešimtmečio pasaulio treko figūrų tapo Gintautas Umaras. Devintąjį dešimtmetį dalyvaudamas persekiojimo lenktynėse jis turėjo labai nedaug lygiaverčių varžovų. 1984 m. G.Umaras pasiekė 5 km asmeninių persekiojimo lenktynių pasaulio rekordą, nuo 1985 iki 1987 m. triskart gerino 4 km asmeninių persekiojimo lenktynių pasaulio rekordą, dukart tapo šios rungties pasaulio vicečempionu ir kartą – pasaulio čempionu.

G.Umaras dėl olimpinio medalio galėjo kovoti jau 1984-aisiais, tačiau SSRS boikotavo tais metais Los Andžele vykusias vasaros olimpines žaidynes. Olimpinės pergalės G.Umarui teko laukti iki 1988-ųjų.

Sovietų Sąjungoje tuo metu buvo dvi labai stiprios dviračių treko mokyklos – Klaipėdos ir tuomečio Leningrado. Šių komandų lyderių G.Umaro ir Viačeslavo Jekimovo dvikovos dviračių treke buvo tokios pat aršios, kaip kadaise Algirdo Šociko ir maskviečio Nikolajaus Koroliovo susirėmimai bokso ringe arba Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA mūšiai krepšinio aikštelėje. Nugalėtojas galėjo būti tik vienas.

Jei ne nacionalinės kvotos, Seulo žaidynių persekiojimo lenktynių finale tikriausiai būtų varžęsi G.Umaras ir V.Jekimovas. Taip nutiko trejose iš eilės pasaulio pirmenybėse, bet per olimpines žaidynes dviračių treko asmeninėse rungtyse kiekvienai šaliai leidžiama registruoti tik vieną sportininką. Dėl to prieš 1988 m. Seulo žaidynes G.Umaro ir V.Jekimovo dvikovos buvo net svarbesnės negu bet kada anksčiau – jų nugalėtojas dar prieš kelionę į Seulą beveik užsitikrino olimpinį medalį.

Per SSRS pirmenybių lemiamą atrankos etapą geriau pasirodė G.Umaras, kuris po to nenuvylė ir Seulo olimpiniame treke. Kaip ir spėta, Seule užimti pirmą vietą G.Umarui buvo daug lengviau, negu iškovoti olimpinį kelialapį. Aštuntfinalio ir ketvirtfinalio etapuose lietuvis pavijo savo varžovus, pusfinalyje britą Coliną Sturgessą aplenkė šešiomis sekundėmis ir net finalo varžovą australą Deaną Woodsą nugalėjo trimis sekundėmis.

Medalį padovanojo broliui

G.Umaras yra vienintelis Lietuvos sportininkas, per vienas olimpines žaidynes iškovojęs du aukso medalius. Antrąjį medalį G.Umaras laimėjo po dviejų dienų komandų persekiojimo lenktynėse.
Per šias varžybas SSRS trekininkų ketvertą sudarė du klaipėdiečiai G.Umaras ir Artūras Kasputis bei du leningradiečiai – V.Jekimovas ir Dmitrijus Neliubinas. Komandų persekiojimo lenktynės buvo daug atkaklesnės negu asmeninės – finale SSRS ir Vokietijos Demokratinės Respublikos ketvertukai ratą po rato suko vos ne vienodu greičiu. Vis dėlto paskutiniuose ratuose tvirčiau pedalus užgulė SSRS komanda, ir G.Umaras, A.Kasputis ir du leningradiečiai finišo liniją kirto pirmi.

A.Kasputis olimpinėse žaidynėse ne tik lenktyniavo treke ir plente, bet ir dirbo jose kaip treneris. Nuotraukoje – su I.Konovalovu (kairėje) ir R.Navardausku Rio de Žaneire (Asmenino albumo nuotr.).

Nors G.Umaras iškovojo du olimpinius aukso medalius, namo parsivežė tik vieną. Iškart po komandų lenktynių apdovanojimo ceremonijos G.Umaras savo antrąjį aukso medalį padovanojo broliui Mindaugui Umarui.

M.Umaras taip pat iškovojo vietą olimpinėje rinktinėje, keliavo į Seulą ir važiavo komandų persekiojimo varžybų ketvirtfinalyje. Tačiau pagal nuostatus medaliai buvo įteikiami tik tiems keturiems dviratininkams, kurie važiavo finale. Jei ne gražus vyresniojo brolio poelgis, formaliai olimpiniu čempionu tapęs M.Umaras faktiškai nebūtų turėjęs šį įvykį patvirtinančio įrodymo – olimpinio medalio.

Bronzinio šanso nepaleido

Lietuvos moterų dviračių sporto plėtrą sustabdė 1974 m. priimtas SSRS kūno kultūros ir sporto komiteto sprendimas, kuriuo moterų dviračių sportas buvo uždraustas kaip žalojantis sveikatą. Kelerius metus Lietuvoje, kaip ir visoje SSRS, nevyko jokios moterų dviračių sporto varžybos, sporto mokyklose buvo uždarytos šios sporto šakos merginų grupės.

Moterų dviračių sportas buvo reabilituotas tik 1982-aisiais, kai Tarptautinis olimpinis komitetas paskelbė, kad per 1984-ųjų Los Andželo olimpines žaidynes pirmą kartą bus surengtos moterų plento grupinės lenktynės. Moterų dviračių treko varžybos olimpinėse žaidynėse atsirado 1988 m.

Vos tik sporto valdžia grąžino moterims teisę profesionaliai minti dviračių pedalus, į Lietuvos sporto mokyklas atėjo nemažai šiai sporto šakai simpatizuojančių merginų. Netrukus pasipylė jų medaliai SSRS pirmenybėse, o iš Pasvalio krašto kilusi Laima Zilporytė įsitvirtino SSRS rinktinėje.

S.Krupeckaitė dalyvavo net penkeriose olimpinėse žaidynėse (Vytauto Dranginio nuotr.).

Didžiausia L.Zilporytės karjeros pergalė buvo Seulo olimpinių žaidynių bronzos medalis, iškovotas 82 km grupinėse plento lenktynėse.

Olimpinė trasa Seulo apylinkėse buvo gana lygi, be stačių įkalnių ir pavojingų nuokalnių, taigi labai palanki kalnų nemėgstančiai L.Zilporytei. Į finišo tiesiąją atmynė didelė 45 dviratininkių grupė, kurioje kelis šimtus paskutinių metrų greičiausiai važiavo pagrindine favorite laikyta olandė Monique Knol. Po kelių akimirkų finišo liniją kirto L.Zilporytė ir vokietė Jutta Niehaus. Lietuvė iš pradžių buvo įsitikinusi, kad užėmė antrą vietą, bet fotofinišas parodė, kad ji keliais centimetrais pralaimėjo varžovei iš Vokietijos.

Bronzos medalis taip pat buvo puikus atlygis už treniruotėse išlietas prakaito upes. „Olimpinį bronzos medalį nulėmė darbas ir sėkmė, kuria buvau apgaubta visą karjerą. Tai buvo ir atpildas už visas sunkaus sezono kančias, patirtas nuoskaudas. Ne tas žodis, kokia virė kova už būvį Sovietų Sąjungos rinktinėje. Reikėjo daug moralinių ir fizinių pastangų. Buvau laiminga, kad rinktinėje turėjau didžiulę atramą – savo vyrą ir trenerį Valerijų Konovalovą, kuris mane ypač saugojo“, – praėjus trims dešimtmečiams po bronzinės Seulo pergalės LTOK interneto svetainei pasakojo L.Zilporytė.

Naujos kartos pakilimas

1990 m. atkūrus nepriklausomybę L.Zilporytės pergalių tradicijas pratęsė jaunesnių dviratininkių karta. Tiesa, L.Zilporytė dar dalyvavo 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse, kuriose į finišą irgi atvažiavo su pagrindine grupe, bet prasibrauti į pirmąsias eiles nesugebėjo ir užėmė 18 vietą. Truputį anksčiau – keturiolikta – finišavo kita Lietuvos atstovė Aiga Zagorska.

Po to per dviratininkių lenktynes pradėjo skambėti Dianos Žiliūtės, Editos Pučinskaitės, seserų Jolantos ir Rasos Polikevičiūčių pavardės. Šios dviratininkės XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje iškovojo pasaulio pirmenybių medalius, laimėjo svarbiausias daugiadienes lenktynes, bet per olimpines žaidynes pergalių apetito nepatenkino.

Jau 1996 m. Atlantoje aukštas vietas užėmė seserys Polikevičiūtės. Jolanta finišavo penkta, Rasa – dvylikta. Vis dėlto vieta protokole atrodė gražiau negu lenktynėse. Trys dviratininkės anksti pabėgo nuo pagrindinės grupės ir išsidalijo medalius, o kitoms dviratininkėms teko kovoti tik dėl vietų garbės pakylos papėdėje.

„Tikėjau mūsų dviratininkių sėkme, ypač per grupines lenktynes. Dviratininkės puikiai pasirengė žaidynėms – treniravosi Italijoje, Ispanijoje, lenktyniavo Vokietijoje, Prancūzijoje, o pastaruosius pusantro mėnesio kilometrus skaičiavo Amerikoje. Geriau pasirodyti sutrukdė lietus. Mūsų dviratininkės visą mėnesį nematė lietaus, o jis labai trukdė įveikiant posūkius“, – kodėl nepavyko laimėti medalio, aiškino Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) techninis direktorius Algimantas Mozolis.

Norėjo sunkesnės trasos

Dviratininkių olimpinės viltys išsipildė po ketverių metų Sidnėjuje. 2000 m. olimpinėse žaidynėse kol kas vienintelį nepriklausomos Lietuvos dviračių sporto olimpinį medalį iškovojo rietaviškė D.Žiliūtė. Grupinėse plento lenktynėse ji užėmė trečią vietą.

Sidnėjaus olimpinė trasa, kitaip nei Seulo, buvo išraižyta įkalnių ir nuokalnių. D.Žiliūtei toks reljefas tiko. Ji net nebūtų supykusi, jei įkalnės būtų dar sudėtingesnės – tada pati trasa nusijotų daugiau varžovių. Pliaupiant pavasariniam Australijos lietui, nuo pagrindinės grupės pabėgo 24 dviratininkės, tarp kurių buvo ne tik D.Žiliūtė, bet ir R.Polikevičiūtė. Lietuva turėjo du prizinius šansus ir vienu iš jų pasinaudojo.

120 km trasos pabaigoje lemiamas spurtas geriausiai pavyko olandei Leontien Zijlaard. Ji pasipuošė Sidnėjaus žaidynių aukso medaliu. Olimpinis sidabro medalis buvo įteiktas vokietei Hankai Kupfernagel, o šalia jų ant trečiojo garbės pakylos laiptelio atsistojo D.Žiliūtė.

„Padariau klaidą. Likus maždaug dviem kilometrams iki finišo grupėje įvyko persirikiavimas, po kurio atsidūriau per toli nuo važiuojančiųjų pačiame priekyje. Kadangi komandos draugių šalia jau nebuvo, teko išeikvoti daug energijos, kad iš maždaug dvidešimtosios pozicijos nusikapstyčiau iki penktosios. Jei nori finišo sprinte kovoti dėl medalio, negali būti žemiau nei pirmasis šešetas. Šis niuansas labai svarbus. Aš jau nesugebėjau kovoti dėl aukso, o paskutinę akimirką mane dar aplenkė vokietė“, – po dvidešimties metų LTOK interneto svetainei pasakojo D.Žiliūtė.
Po trijų dienų D.Žiliūtė startavo asmeninėse lenktynėse. Tačiau per grupines lenktynes, vykusias lyjant ir neįprastai šaltu oru, olimpinė prizininkė persišaldė, todėl kitos rungties varžybose važiavo karščiuodama ir dėl medalio nekovojo. Ji užėmė devintą vietą.

Lemtinga griūtis

D.Žiliūtė po Sidnėjaus žaidynių karjerą tęsė beveik dešimtmetį, tačiau olimpinėse žaidynėse ji daugiau nė karto nedalyvavo. Sidnėjaus prizininkė 2004 m. su Lietuvos olimpine rinktine keliavo į Atėnus, bet prieš grupines lenktynes treneriai pasirinko kitas dviratininkes, ir D.Žiliūtė nelaukdama asmeninių lenktynių iškeliavo namo.

2004 m. Atėnuose ir 2008 m. Pekine numinti iki olimpinės garbės pakylos mėgino kita Lietuvos dviračių sporto žvaigždė Edita Pučinskaitė. Tačiau jai perimti medalių estafetės iš D.Žiliūtės nepavyko. Olimpinių žaidynių grupinėse lenktynėse E.Pučinskaitė du kartus užėmė devintą vietą.

Atėnuose viltis sudaužė griūtis, į kurią E.Pučinskaitė pateko likus keliems kilometrams iki finišo. Nors E.Pučinskaitė greitai vėl užšoko ant dviračio, brangios sekundės buvo prarastos ir pavyti lyderių lietuvė nespėjo.

Po Pekino olimpinių žaidynių E.Pučinskaitė keiksnojo staiga pasikeitusį orą. Nors buvo prognozuojamas karštis ir saulė, pliaupiant lietui sportininkės mynė pedalus kalendamos dantimis iš šalčio.

„Liūdnesnės ir tragiškesnės dienos priešui nepalinkėčiau. Tikra likimo ironija. Ketverius metus svajojau apie karštį, 40 laipsnių temperatūrą ir sunkų kalną. Kai stojome prie starto linijos, dar buvo šilta. Visi sakė, kad truputį palis. Bet nuvažiavus kiek daugiau nei pusę trasos pradėjo pilti lietus. Šaltis persmelkė visą kūną ir kojų tiesiog nebevaldžiau. Tikrai nebuvau pasiruošusi tokiam atšalimui. Važiuoti per šaltį – man kryžius“, – skundėsi paskutinę viltį iškovoti olimpinį medalį praradusi E.Pučinskaitė.

Sunku kovoti be komandos

Lietuvos žemė užaugino ir kelis stipriausių profesionalų komandų aukštai vertintus dviratininkus. Raimondas Rumšas užėmė trečią vietą galutinėje „Tour de France“ įskaitoje, Ramūnas Navardauskas, Tomas Vaitkus, Ignatas Konovalovas (olimpinės prizininkės L.Zilporytės sūnus) laimėjo didžiųjų daugiadienių lenktynių – „Tour de France“ arba „Giro d‘Italia“ – etapus, R.Navardauskas iškovojo pasaulio pirmenybių bronzos medalį.

D.Žiliūtės džiaugsmas Sidnėjuje (Mindaugo Kulbio nuotr.).

Deja, dėl sporto šakos specifikos lietuviams buvo sudėtinga kovoti dėl olimpinių medalių. Trasa dažniausiai nebūna tinkama Lietuvos dviratininkams, be to, mūsų šalies kvota būna maža, o be komandos draugų pagalbos šiuolaikiniame dviračių sporte ką nors laimėti beveik neįmanoma.

Olimpinių žaidynių vyrų grupinėse lenktynėse Lietuvos rekordas – 23 vieta, kurią dar 1992 m. užėmė Saulius Šarkauskas. Atskiro starto lenktynėse 21 vietą užėmė olimpinis treko čempionas A.Kasputis (1996 m.) ir R.Navardauskas (2012 m.).

O karjerą baigus D.Žiliūtei, E.Pučinskaitei ir seserims Polikevičiūtėms, aukštomis vietomis plento lenktynėse nustojo džiuginti ir Lietuvos dviratininkės.

Paini dopingo byla

Olimpinėse treko varžybose nepriklausomos Lietuvos dviratininkai medalių dar nelaimėjo. Kita vertus, nuo 1992 m. Lietuvos treko dviratininkai iškovojo kelialapius į visas olimpines žaidynes. Tai irgi nemenkas laimėjimas, nes šios sporto šakos olimpinės kvotos yra mažos, o konkurencija visuomet būdavo ir yra labai didelė.

Per 1996 m. Atlantos žaidynes Lietuvos vardas buvo įpainiotas į nemalonią istoriją. Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) sprinto varžybose tryliktą vietą užėmusią Ritą Razmaitę pašalino iš žaidynių ir neleido jai varžytis kitoje rungtyje, nes lietuvės dopingo mėginyje rasta stimuliuojamosios medžiagos bromantano.

Dopingo istorija buvo nevienareikšmė. Šis Rusijoje sukurtas preparatas tuo metu nebuvo įtrauktas į draudžiamųjų sąrašą, bet pasižymėjo beveik tokiomis pat savybėmis, kaip kiti panašios sudėties draudžiami vaistai. Dėl to TOK pašalino devynis bromantaną vartojusius posovietinių valstybių sportininkus, tarp jų – R.Razmaitę. Vis dėlto R.Razmaitė išvengė griežtesnės bausmės. Rusijos nacionalinis olimpinis komitetas pasinaudojo teisinėmis spragomis ir pasiekė, kad bromantaną vartoję sportininkai būtų išteisinti.

Iki medalio trūko smulkmenų

Lietuva olimpinėse treko varžybose daugiausiai vilčių siejo su Simona Krupeckaite. Utenoje sportininkės kelią pradėjusi S.Krupeckaitė per ilgą karjerą daugybę kartų džiugino Lietuvos aistruolius gražiomis pergalėmis, tapo Europos žaidynių, dukart pasaulio, triskart Europos čempione, iš viso laimėjo 24 pasaulio, Europos pirmenybių ir Europos žaidynių apdovanojimus, triskart buvo išrinkta Lietuvos metų sportininke. Sunkaus darbo nepavyko vainikuoti tik olimpiniu medaliu.

S.Krupeckaitei labai nepasisekė dėl to, kad buvo pakeista treko varžybų olimpinė programa. Karjeros pradžioje stipriausia jos rungtis buvo asmeninės laiko lenktynės. Tačiau po 2004 m. žaidynių TOK ir Tarptautinė dviračių sporto sąjunga išbraukė šią rungtį kaip esą mažiausiai patrauklią žiūrovams.

S.Krupeckaitė būtent šioje rungtyje laimėjo pirmąjį pasaulio pirmenybių bronzos medalį (2004 m.), taip pat pirmąsyk tapo būtent šios rungties pasaulio čempione (2009 m.). Būtent šioje rungtyje S.Krupeckaitei mažiausiai trūko, kad iškovotų olimpinį medalį. Per 2004 m. Atėnų žaidynes Lietuvos dviračių treko lyderė asmeninėse laiko lenktynėse užėmė ketvirtą vietą. Vėliau ji daug kartų stojo prie olimpinės sprinto ir keirino varžybų starto linijos, bet turėjo tenkintis žemesnėmis pozicijomis.

„Olimpinės žaidynės – kitokios varžybos nei pasaulio ar Europos pirmenybės. Manau, kad iki olimpinio medalio labiausiai pritrūko šaltakraujiškumo. Kuo daugiau nori, tuo mažiau gauni. Suprantu, kad prieš audras, kurios vyksta mano viduje būnant treke, esu bejėgė. Man labai sudėtinga suvaldyti emocijų audrą. Kiti iš jaudulio pasikrauna energijos, o aš sudegu“, – prieš Tokijo olimpines žaidynes LDSF interneto svetainei sakė geriausia šio amžiaus Lietuvos treko dviratininkė.

Kunkuliuojančios emocijos stojus prie sprinto ar keirino rungčių starto linijos – labai pavojingos, nes čia ypač daug lemia ne tik kojų jėga, bet ir taktika. O pristigus šalto kraujo priimami ne patys geriausi sprendimai. S.Krupeckaitė po olimpinių lenktynių ne sykį pripažino, kad neišvengė mažyčių klaidelių, kurios sutrukdė pakilti tarp prizininkių.