Tradicinis „Sporto kino festivalis“ pasiekė finišo tiesiąją. Trylika dokumentinių juostų per sportą ir asmenines istorijas kalba apie lyčių lygybės, klimato kaitos, vaikų fizinio aktyvumo, pabėgėlių, pagyvenusių žmonių integracijos ir kitus socialinius iššūkius.
Festivalio partnerė JAV ambasada Vilniuje kviečia nepraleisti filmų „Bėgikas“ ir „Vilis“.
Visus festivalio filmus nemokamai žiūrėkite čia.
– Willie O‘Ree tapo pirmuoju afroamerikiečiu žaidėju NHL, dar vykstant kovoms dėl rasinės atskirties įstatymų panaikinimo ir pilietinių teisių judėjimo. Kokios įtakos tuo metu tai turėjo ne tik NHL, bet ir žmogaus teisių judėjimo istorijai? – paklausėme JAV ambasados Vilniuje kultūros atašė Caitlin Nettleton.
– Tuo metu tai buvo įspūdingas pasiekimas, minėtas nacionalinėje spaudoje ir radijo laidose. Visgi, paties sportininko teigimu, žaisdamas jis patyrė patyčias iš kitų ledo ritulio žaidėjų ir sporto mėgėjų, bet tai nepaveikė jo nusiteikimo sportuoti ir išlaikyti tvirtas pozicijas ledo arenoje.
Tuo metu Amerikoje jau buvo įsibėgėjęs pilietinių teisių judėjimas, prasidėjęs 1948 metais Prezidento Hario Trumano išleistu įstatyminiu potvarkiu nutraukti JAV karinių pajėgų gretose vyraujančią segregaciją. Po šio įvykio, JAV afroamerikiečių kova už savo teises tęsėsi dar du dešimtmečius. Tai buvo organizuotas ir kryptingas judėjimas, siekęs nutraukti JAV rasinę diskriminaciją bei įstatymiškai užtikrinti lygias teises visiems JAV piliečiams, nepaisant jų odos spalvos, rasės, lyties arba kilmės. Šis judėjimas nutiesė kelią svarbiems pokyčiams JAV teisėtvarkoje ir paskatino visuomenę keisti įsigalėjusias nuostatas ir atsiverti Amerikos kultūrinei ir etninei įvairovei.
Willie O‘Ree pavyzdys, jo atkaklumas ir pasitikėjimas savimi bei išmintingas požiūris padėjo jam pasiekti didelių aukštumų sporto srityje nepaisant rasinių užgauliojimų ir paniekos, kurią teko patirti. Tačiau vienas iš svarbiausių sportininko pasiekimų – gebėjimas įkvėpti ištisas kartas jaunųjų sportininkų – įvairių rasių atstovų ir ypatingai, afroamerikiečių – pasitikėti savimi, siekti užsibrėžtų tikslų ir kovoti dėl teisės būti JAV sporto pasaulio dalimi. Praėjus daugeliui metų po pasitraukimo iš NHL, 1998-aisiais metais O’Ree tapo NLRL ambasadoriumi, skatinančiu jaunų sportininkų iš įvairių etninių ir socialinių grupių rengimo programas. Net šiandien, būdamas garbingo amžiaus jis aktyviai dalyvauja vaikų švietime. Jo indėlis, atveriant kelius jaunimui į profesionalųjį sportą, suteikiant jiems pasitikėjimo savimi ir savo gimtąja šalimi, įkvepiant jiems stiprybės išmintingai kovoti su rasine neapykanta išlieka itin svarus.
– Šiuo metu NHL žaidžia tik virš 30 sportininkų, kurie nėra baltaodžiai. Ar dar yra gajus sporto šakų priskyrimas skirtingoms rasėms? Jeigu taip, ar tą bandoma keisti ir kaip?
– Svarbu paminėti, kad sportas JAV buvo viena iš ryškiausių ir pirmųjų socialinių ir kultūrinių terpių, priėmusių juodaodžius atletus, kaip lygiaverčius dalyvius, tad sportui šiuo aspektu tenka išskirtinis vaidmuo Amerikos kultūroje.
Rasinė atskirtis Amerikos sporto pasaulyje XX amžiaus pradžioje vyravo beveik visose sporto šakose. Pavyzdžiui, beisbolo sporto šakoje buvo kuriamos „juodaodžių“ lygos, gyvavusios iki šeštojo dešimtmečio, tačiau situacija ėmė smarkiai keistis pilietinių teisių judėjimui iškovojus pergalę JAV teisėtvarkoje, įtvirtinusią įvairių rasių atstovų pilietinių teisių lygybę šalyje.
Taigi buvo nueitas ilgas ir sunkus kelias nuo draudimų juodaodžiams atletams rungtis greta baltųjų sportininkų iki sunkiai, išskirtiniu talentu ir valios tvirtybe iškovotos teisės dalyvauti profesionaliajame sporte ir net kai kurių afroamerikiečių kultūros tradicijų įtvirtinimo tam tikrose sporto šakose. Juodaodžiai sportininkai, kovojantys dėl galimybės tapti įvairių nacionalinio lygmens sporto lygų dalyviais – beisbolo, amerikietiškojo futbolo, ledo ritulio – turėjo dėti dvigubai daugiau pastangų ir pasižymėti ypatingu atkaklumu, kad pasiektų savo tikslą. Šiandieniniame Amerikos profesionalaus sporto sektoriuje afroamerikiečiai atletai sudaro 70 % žaidėjų JAV nacionalinėje amerikietiško futbolo lygoje, o JAV nacionalinėje krepšinio lygoje žaidžia daugiau nei 80 % afroamerikiečių.
– Filme ypatingai subtiliai atskleidžiama ir pagyvenusių žmonių socialinės integracijos tema. Willie būdamas 85-erių toliau aktyviai dirba NHL socialinėse programose. Kokia vyresnių žmonių socialinės integracijos situacija yra JAV? Ar tokie įkvepiantys pavyzdžiai kaip Willie gali pakeisti požiūrį į vyresnio amžiaus žmones ?
– Išties, Willie pavyzdys įžiebia aktyvumo kibirkštį ir suteikia pasitikėjimo ir jauniems, ir vyresniems žmonėms. Galime sakyti, kad tai išskirtinės asmenybės stiprybė ir degantis troškimas padėti jaunajai kartai ugdytis valią ir mokytis dialogo kultūros per sporto kalbą Amerikoje – visuomenėje, kurioje dera itin skirtingų kultūrų, papročių ir įsitikinimų pasauliai. Kita vertus, jo pavyzdys įveda mus į platesnį, vyresnių žmonių integracijos į visuomenę, klausimą. Žvelgiant į situaciją JAV, prieš akis iškyla šioje šalyje tradiciškai nusistovėjęs ir valstybės skatinamas vyresnių visuomenės narių integravimo būdas – savanorystės programos.
Savanorystė JAV yra giliai įsišaknijusi šalies kultūrinėse bei politinėse institucijose, o institucinė savanorystė yra išskirtinis JAV bruožas. Federalinė politika ir iniciatyvos suvaidino ryškų vaidmenį kuriant ir palaikant senjorų savanorystės programas. Vyresni amerikiečiai savanoriškai įsitraukia į įvairių organizacijų veiklas ir puikiai įrodo, kad jie yra pajėgūs ir efektyviai veikiantys šių organizacijų nariai. Specialiai įkurtos savanorių organizacijos kviečia į savo veiklas vyresnius visuomenės narius iš pačių įvairiausių socialinių, ekonominių ir etninių grupių. Šių žmonių indėlis įvairiose programose remiasi itin plačiu jų pažinimo, žinių ir gebėjimų šaltiniu – tai, visų pirma, jų gyvenimiškoji išmintis ir amerikietiškasis atvirumas kitoniškumui bei naujovei, profesinės veiklos patirtis ir aktyviai puoselėjami mėgstami užsiėmimai.
JAV yra įprasta vietiniame miesto muziejuje išvysti garbaus amžiaus senjorą, pasakojantį apie savo miesto istoriją muziejaus lankytojams arba stebėti vyresnio amžiaus fotografės dirbtuves jaunų entuziastų grupei iš socialiai remtinos aplinkos. Tai tik keli įkvepiantys savanorystės pavyzdžiai, leidžiantys susikurti įspūdį apie Amerikos tradicijas įtraukiant vyresniąją kartą į aktyvų socialinį gyvenimą. Be abejonės, vyresnių žmonių indėlis į švietimo, kultūros, socialiai remtinų žmonių palaikymo veiklas yra itin vertinamas pačiose organizacijose, senjorų socialinėje aplinkoje, o svarbiausia, jis suteikia paskatą priimti naujoves ir džiaugtis gyvenimu paties senjorams. Žinoma, egzistuoja ir kiti socialinės integracijos būdai, pavyzdžiui Amerikoje klestinti klubų ir asociacijų kultūra, kuriuose patirtis yra itin vertinama ir novatoriškumas atrandamas užsimezgus dialogui tarp jaunosios ir vyresniosios kartos.
– Kitas jūsų pristatomas filmas – „Bėgikas“. Ko pamoko Guoro Marialio istorija?
– Tai itin jaudinanti ir meistriškai papasakota istorija, kuri byloja apie šios išskirtinės asmenybės gebėjimą siaubingą karo, netekties, atsiskyrimo nuo šeimos patirtį paversti pozityviu ir nepalaužiamu siekiu ginti ir astovauti savo šalį Olimpinėje sporto arenoje.
Guoro Marialio istorija itin jautriai atskleidžia, kaip žmogus, patyręs daugybę negandų, išlaiko aukštą vidinę kultūrą, gebėjimą mąstyti plačiai ir mylėti savo šalies žmones giliai ir su visišku atsidavimu. Filmas taip pat demonstruoja jo atvirumą naujai kultūrai ir draugystės su amerikiečiais, kurie pastebėjo Guoro talentą, svarbą. Nuoširdaus jų palaikymo ir paties atleto didžiulio atkaklumo dėka, pasaulis sužinojo apie pietų Sudaną ir per asmeninę sportininko perspektyvą, išvydo skriaudas, kurias patyrė šios šalies gyventojai. Guoro nepalaužiamas ryžtas kovoti, nepaisant visų kliūčių įkvėpė ne vien tik jo šalies sportininkus, jaunimą ir bendruomenę, bet ir daugelį žmonių visame pasaulyje.
– Šiuo metu pasaulyje yra milijoniniai pabėgėlių skaičiai. Žmonėms net pasiekus išsivysčiusias šalis, integracija dažnai būna sudėtinga. Kaip sportas gali padėti pabėgėliams? Ar tai priemonė jų integracijai į visuomenę ?
– Sportas yra galinga jėga, gebanti suvienyti skirtingų pažiūrų, kultūrų ir socialinių grupių žmones. Be jokios abejonės, tai yra vienas iš geriausių būdų pabėgėliams įsitvirtinti naujoje, mažai pažįstamoje šalyje. Sporto veiklos – treniruotės ir varžybos, padeda visuomenės paraštėse atsidūrusiems žmonėms užmegzti ryšius su vietine bendruomene, suteikia saugaus įprasto gyvenimo pojūtį. Sportas yra priemonė suteikianti galimybę naujiems bendruomenės nariams įsilieti į visavertį gyvenimą, nepaisant socialinių, ekonominių ir kultūrinių skirtumų.
Gebėjimas dalintis patirtimi, siekti tų pačių tikslų sporto arenoje padeda skirtingų kultūrų atstovams keisti įsigalėjusias nuostatas bei griauti stereotipus. Taip stiprinamas bendruomeniškumo, socialinio stabilumo jausmas, kurio poveikis siekia gerokai toliau už sporto žaidimo aikštelės ribų. Tokiu būdu, naujai atvykusieji greičiau išmoksta prieglobstį suteikusios šalies kalbą, susipažįsta su vietiniais papročiais bei lengviau susiranda darbą. Svarbiausia tai, kad sportas skatina puoselėti ryšius tarp žmonių ir atveria naujas galimybes keistis ir tobulėti abiems pusėms.