27-erių irkluotojos Viktorijos Senkutės ir 31-erių baidarininko Simono Maldonio svajonė drauge startuoti olimpinėse žaidynėse greičiausiai išsipildys jau šįmet Paryžiuje: ji iškovojo vietą Lietuvai irkluodama vienvietę, jis – su trimis kolegomis keturvietę. Šeštus metus kartu skaičiuojanti pora įprato šaltąjį metų laiką leisti atskirai – skirtingose šalyse vykstančiose stovykloje. Bet kiekviena svajonė turi savo kainą.

Kelialapius į olimpinį Paryžių turi iškovojusi ir Lietuvos baidarininkų keturvietė, ir dvivietė – abi įgulos irkluos 500 metrų distanciją. Irkluotojų – dar daugiau. Be Viktorijos iškovotos moterų vienvietės, žaidynėse vietas turi vyrų vienvietė ir moterų porinė bei pavienė dvivietės.

Kai iki startų Paryžiuje lieka keli mėnesiai, visi sportininkai mintis ir jėgas telkia pasirengimui, tad graužaties dėl retų pasimatymų nėra.

Sportininkai kartu – jau penkerius metus (Asmeninio albumo nuotr.).

Apie tai su abiem sportininkais kalbamės internetu, nes Viktorija su komanda ką tik iš Turkijos buvo perskridusi į Graikiją, o Simonas su savąja rinktine trumpam grįžęs namo iš Portugalijos, kur tradiciškai šiltesnio oro ir vandens lietuvišką žiemą ieško baidarininkai.

„Iš ryto susirašome, dienomis bendrauti sunku, nes skiriasi laikas, tai vienas miega pietų ar treniruojasi, tai kitas. Dažniausiai susiskambiname vakarais“, – pasakoja abu.

– Kiek laiko kasmet praleidžiate atskirai?

Simonas: Nepertraukiamos stovyklos – penki mėnesiai, tad, galima sakyti, pusmetį praleidžiame užsienyje, vis prasilenkiame. Dar nėra buvę, kad irkluotojai ir baidarininkai rengtų stovyklas vienoje vietoje. Šįsyk pasimatysime vieną dieną – kai ji grįš, aš išskrisiu į Portugaliją. Ten treniruotis gerai, nėra per karšta, tad grįžus į Lietuvą nebūna didelio šoko, kai pradedame varžytis šaltame vandenyje.  

Viktorija: Vis prasilenkti – ne pats maloniausias dalykas, bet taip jau yra, kad visą žiemą gyvename nuo stovyklos iki stovyklos. Jei tarp jų bent vieną dieną pavyksta pasimatyti, jau yra gerai. Yra tekę pirkti bilietą atskirai nuo komandos, kad spėtume susitikti nors kelioms valandoms.

Palaikome ryšį kasdien per susirašinėjimo programėles, skambintis būna sunkiau. Pavyzdžiui, kai aš buvau Turkijoje, o Simas – Portugalijoje, mus skyrė trys valandos. Atrodytų, nėra tiek daug, bet kai aš atsikeliu, jis dar miega, tada – treniruotės. Kai jis vakare grįžta iš treniruotės, aš jau einu miegoti.

Rezgame mintį po olimpinių žaidynių kartu išvažiuoti į vieną stovyklą – metai bus šiek tiek laisvesni.

– Kaip nutiko, kad du sporto profesionalai suėjo į porą? Turbūt per sportą?

Simonas: Tikrai tik per jį. Juk dažniausiai nutinka, kad savo žmogų randi savoj aplinkoj. Ilgą laiką užsienyje studijavusi Viktorija su rinktine grįžo sportuoti į Trakus, o aš vasaromis tenai treniruodavausi. Susitikome sporto salėje.

Viktorija: Vasaromis baidarininkai, kanojininkai ir akademistai treniruojasi vienoje bazėje Trakuose.

– Jūsų sporto šakos lyg ir giminingos, bet kartu – skirtingos. Ar galėtumėte irkluoti vienas kito valtį?

Viktorija: Daug kas klausia, ar važiuojame kartu treniruotis, nes abiejų sportas – vandens. Šią vasarą bandėme irkluoti dvivietę baidarę. Simas sakė, kad neįmanoma ja apsiversti, bet mes apsivertėm! Simas yra daug nuirklavęs vienviete akademine valtimi. Kai susipažinome, jo pirma žinutė buvo tokia: „Ar galėčiau nuirkluoti akademine vienviete 5 kilometrus?“ Atrašiau: „Be šansų.“ Kitą dieną jis ėmė ir nuirklavo. Po šito jo sau pačiam mesto iššūkio pradėjome bendrauti (šypteli).

Simonas: Gal ir įmanoma pabandyti irkluoti kito valtį ir neišvirsti, bet lenktyniauti – ne. Tiesiog žinai, kaip valtyje laikyti balansą. Matomos šių sporto šakų bendrystės tik tokios: abi yra valtys ir jas irkluojame irklais. Bet irkluojant dirba visai kitos raumenų grupės. Net nežinau, su kuo palyginti. Galbūt turime bendro tiek, kiek plaukimas ir bėgimas. Savą ežerą perirkluoti akademine valtimi galėčiau, bet užtrukčiau, Viktorija tuo metu tą padarytų tris kartus.

– Kaip dviem sportininkams sekasi po vienu stogu? Ta pati veikla – pranašumas ar trukdis?

Simonas: Ir taip, ir ne. Padeda, nes mes vienas kitą galime labai gerai suprasti, žinome režimą, galime susiderinti mitybos, miego planą, – negalime šių dalykų apleisti, nes abu siekiame bendro tikslo. Sudėtingiau, nes abu gyvenime turime labai daug sporto ir mažai laiko kitoms veikloms. Šaltuoju metu išsiskiria stovyklų laikas, norėtume lankstesnio grafiko, bet vasarą viskas išsilygina – Trakuose bandome atsibūti kartu. Bet, lyginant iššūkius su pranašumais, manau, pranašumų daug daugiau.

Viktorija: Mūsų bendrystė – sportas – padeda būti kartu. Yra žiemos trikdžių (šypteli), bet kitkas – pranašumai. Toks pats gyvenimo ritmas, svarbūs tie patys dalykai, panašus režimas. Stumiame vienas kitą į priekį, palaikome, kai būna sunku. Manau, sportas tikrai padeda tiek vienam kitą suprasti, tiek kurti bendrą buitį.

V. Senkutė olimpinį kelialapį iškovojo irkluodamas vienvietę valtį (Alfredo Pliadžio nuotr.).

– O psichologiniai reikalai – kaip palaikyti vienam kitą, kai abu eina iš proto prieš varžybas?

Simonas: Taip nebūna. Galbūt lemia ilgametė patirtis, kad neparodome nervingumo. O gal ir tai, kad abu suprantam, jog visą darbą jau padarėme treniruotėse, o varžybos – tai laikas, kada norime save išbandyti, jaučiame pakilimą ir džiugesį. Daugiau būname kartu, vengiame bereikalingų kontaktų – saugomės virusų ir traumų. Varžybų laikotarpiu tai svarbu. Vienas kitam pagelbėjam, papasakodami, kas kuriam sunku.  

Viktorija: Varžybos mums – smagumas, juk dėl jų ir dirbame. Sunkesnis etapas iki varžybų, nes daug alinančių treniruočių. Pervargęs būni irzlesnis, mažiau supratingas. Būna, iš fizinio ir emocinio nuovargio pasipykstame. Jei kuriam nors įtemptesnis laikotarpis, reikia didesnio palaikymo, tą ir darome. Sukuriame vienas kitam erdvės, duodame laiko pasipasakoti.

– Stebite vienas kito startus? Širdis virpa dėl savo?

Simonas: Tikrai taip. Tas pats būna, kai startuoja brolis. Visada jaudinuosi už kitą labiau, nei pats būdamas takelyje. Prieš savo startą pulsas turbūt nebūna toks aukštas, kaip žiūrint į draugo ar artimo kolegos. Tai natūralu. Jaudiniesi, bet ir pasitiki. Ypač, kai gyveni su žmogumi, kuris, matai, kasdien įdeda šitiek darbo, kad pasiektų tikslą. Jaudulys praeina per pirmą minutę, po pirmųjų yrių – tiek pakanka įvertinti, kad viskas bus gerai. Jei nepažinotum, įvertinti būtų sunkiau. Dabar viskas aišku, ką ji gali.

Viktorija: Labai virpa. Dažniausiai paskutinių metrų net nežiūriu, nusisuku ir, regis, norėčiau visą savo jėgą, kiek jos tuo metu turiu, persiųsti jam.

– Buityje kuris esate vadas?

Simonas: Bandome būti komanda. Yra dalykų, kurie geriau pavyksta vienam, kiti – kitam. Maisto ruošimu daugiau užsiimu aš, tvarkymu – Viktorija. Balansas ir harmonija, nes kiekvienam patinka skirtingi dalykai (šypsosi). Kadangi laikas labai limituotas, valgome paprastai ir sveikai. Daugiausia gaminu žuvį, nes Viktorija nevalgo mėsos.

Viktorija: Abu vadai. Buityje mums patinka daryti skirtingus dalykus, užtat gerai derame. Gamina dažniausiai Simas, aš mėgstu ruošti desertus. Valgome paprastai ir subalansuotai. Turime ritualų – rytinė ir popietinė kava su desertu.

– Kaip atšventėte abiejų iškovotas vietas Paryžiaus olimpinėse žaidynėse?

Simonas: Paminėjome kukliai, išvažiavome atostogų į Kroatijos salas, pabuvome kartu, pasidžiaugėme rezultatais ir palinkėjome vienas kitam toliau tęsti šitą gerą erą. Kelialapis – tik dalis tikslo, kol jis nėra iki galo pasiektas, pernelyg nesidžiaugiame. Niekada neplanavome susitikti vienose olimpinėse žaidynėse, ši svajonė atsirado einant tikslo link. Galimai taip ir įvyks. Viskas priklausys nuo federacijų sprendimų, vidinių atrankų.

Viktorija: Tiesiog pasveikinome vienas kitą, ir tiek. Kai kelialapį laimėjo jis, aš ruošiausi savo startams, tad taupiau emocijas (juokiasi). Mes kartu penkerius metus, tiek laiko stebėjome vienas kitą einančius link šito tikslo – olimpinių žaidynių, matėm prakaitą, ašaras. Jei pavyktų abiem į jas išvažiuoti, būtume labai laimingi.

S.Maldonis olimpinį kelialapį iškovojo irkluodamas keturvietę baidarę (Vytauto Dranginio nuotr.).

– Priminkit, kaip ir kodėl pasirinkote būtent šią sporto šaką?

Simonas: Su broliu, taip pat baidarininku, Mindaugu augome mažame Daugų miestelyje prie ežero. Vis matydavome plaukiančias baidares. Pirmas pabandė Mindaugas, paskui jį aš, jaunesnysis, užsinorėjau to paties. Pamenu, trejus metus irklavau nemokėdamas plaukti, užsidėjęs gelbėjimosi liemenę – taip stipriai norėjau sportuoti. Mama labai dėl to išgyveno, bet liemenė išlaikydavo, viskas baigėsi gerai. Ir dabar nepasakyčiau, kad labai jau moku plaukti. Gal reikėtų taip įvardyti: neskęstu. Ir man to užtenka (juokiasi). Vėliau – studijos Vilniuje, čia manęs laukė treneriai, tada persikėliau į Trakus. Nuo sporto pradžios iki Paryžiaus žaidynių bus prabėgę 23 metai.

Viktorija: Aš – trakiškė. Vyko irklavimo varžybos ir reikėjo valčių laikytojų. Mamos pažįstamas treneris pasiūlė už 20 litų padirbėti man. Sutikau. Tas sportas taip patiko, kad nusprendžiau pabandyti. Buvau jau penkiolikos, bet užsispyriau ir pasivijau kitas.