Trečiosiose Europos žaidynėse dalyvaus rekordinio dydžio Lietuvos rinktinė. Ja rūpinsis ir devyni medikai. Tarp jų – ir Lietuvos sporto medicinos federacijos prezidentas Paulius Petraitis.

 Atletams talkins trys sporto medikai ir šeši kineziterapeutai. Labiausiai patyrusi gydytoja Alma Kajėnienė dirbo jau ketveriose vasaros olimpinėse žaidynėse, Mantvydas Šilkūnas – vienose vasaros ir žiemos žaidynėse, o P.Petraitis debiutuos tokio rango sporto renginyje. Bet būtent jis yra neoficialus medikų komandos vadovas.

Su sportininkais dirbs ne tik jiems, bet ir sporto mėgėjams gerai pažįstami kineziterapeutai Laura Gedminaitė, Marius Matulionis, Jurijus Vaščenkovas. Pirmieji du, kaip ir gydytojai A.Kajėnienė bei P.Petraitis, darbuosis pagrindiniame žaidynių kaimelyje Krokuvoje. Jurijus, kaip jau įprasta pastaraisiais metais, bus baidarių ir kanojų irklavimo rinktinės narys. Krepšininkams (3×3) talkins Mykolas Rimas, boksininkams ukrainietis Aleksandras Belovas, o regbininkams (7×7) – Tautvydas Melys.  

Visi į žaidynes vyksiantys sportininkai turėjo galimybę sveikatą pasitikrinti „Affidea“ klinikos sporto medicinos, mokslo ir tyrimų laboratorijoje „LTeam LAB“, bei „Medicina Practica“ laboratorijoje. Nemažą dalį medicininės ir reabilitacijos įrangos Lietuvos rinktinei suteikė sveikatos reikmenų įmonė „Teida“. 

Apie medikų pasirengimą Europos žaidynėms bei kai kurias sporto medicinos problemas prieš išvyką šnekėjome su P.Petraičiu.

– Papasakokite, kaip tapote sporto mediku.

– Esu šiaulietis, mokslus baigiau Vilniaus universitete. Į mediciną įstojau jau žinodamas, kad noriu tapti sporto medicinos gydytoju. Visa mūsų šeima draugauja su sportu. Tėvas daug metų vadovavo Šiaulių miesto savivaldybės sporto skyriui, mama dirbo trenere, sesuo ne kartą tapo Lietuvos čempionatų prizininke. Turbūt todėl ir man po mokyklos baigimo buvo užprogramuotas su sportu susijęs kelias. Jei nebūčiau turėjęs gerojo tėčio pavyzdžio, šiandien tikrai neužimčiau vadovaujamų pareigų.

– Ar Vilniaus universitete rengiami sporto medicinos gydytojai?

– Vilniuje ir Kaune rengiami sporto medicinos gydytojai. Kasmet priimama po vieną ar du studentus. Iš pradžių tenka studijuoti visą bendrąją mediciną, o rezidentūroje – jau sporto mediciną.

– Jūs pats sportavote?

– Treniravausi ir žaidžiau tenisą Šiauliuose, bet didesnių aukštumų nepasiekiau.

P.Petraitis skiria laiko ir visuomeninei veiklai.

– Tai bus pirmoji jūsų tokia rimta išvyka į dideles sporto žaidynes?

– Taip. Prieš kelerius metus buvau Lietuvos tekvondo rinktinės gydytojas, o paskui pradėjau dirbti vadovaujamą darbą ir kelionės su sportininkais nutrūko. Bet man labai patinka sporto medicinos gydytojo darbas, todėl stengiuosi, kiek įmanoma, jo neapleisti ir praktiškai padirbėti su sportininkais. Tada daug greičiau pamatau problemas, kylančias aprūpinant sportininkus, greičiau pradedame ieškoti sprendimo variantų, kurie padėtų tiek sportininkams, tiek mūsų darbuotojams.

– Apie užimamas Lietuvos sporto centro Sporto medicinos departamento direktoriaus pareigas ir darbą pakalbėsime truputį vėliau. Dabar papasakokite, kaip rengiatės Europos žaidynėms.

– Komplektuojame įrangą, dedame vaistų lagaminus, kurių reikės net kelių, nes dirbsime trijose vietose, o sportininkai, kiek žinau, gyvens net penkiose skirtingose vietovėse, ne tik žaidynių kaimeliuose, bet ir viešbučiuose. Teks pavažinėti. Naudosime įrangą, kurią mūsų medikai turėjo olimpinėse žaidynėse. Tai standartiniai reabilitacijai skirti prietaisai.

Laukiame naujo diagnostinio echoskopo, kuris padės operatyviai įvertinti traumos sunkumą. Rankom juk nenustatysi, ar, pavyzdžiui, peties sausgyslė tik patempta, ar įplyšusi. Sportininkui tai svarbu žinoti. Apsidraudžiant visko norėtųsi pasiimti kuo daugiau, bet visur yra ribos, kvotos. Be to, juk ne gydyti sportininkų važiuojame, o tik, esant reikalui, jiems padėti. Žinau, kad sportininkų kaimelyje Krokuvoje misijos patalpose turėsime savo 16 kvadratinių metrų kambarį – medicinos punktą. Bus kaimelyje ir stacionari poliklinika.

Manau, daug daugiau visko žinosiu po rinktinės vadovų, medikų techninio pasitarimo, kuris Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete vyko gegužės 29-ąją.

– Ar pakaks trijų gydytojų ir šešių kineziterapeutų?

– Visada norėtųsi daugiau, bet yra kvotos. Manau, neprapulsim, nes visi medikai gerai vieni kitus pažįstame.

– Turite savo interneto puslapį sportuokbeskausmo.lt Kokie jo tikslai?

– Kai kūriau šį puslapį, jie buvo kuo geriausi: padėti, patarti, priminti sportininkams ir sportuojantiesiems savo malonumui, kaip sportuoti po traumų, susižeidus, reabilituojantis namie ar sporto aikštynuose, kaip sportuoti be skausmo, kad sportavimas būtų džiaugsmas ir malonumas. Deja, nesmagu prisipažinti, bet prie šio puslapio senokai buvau prisėdęs. Reikia atnaujinti. Kadangi priminėte, teks po žaidynių jį tobulinti.

Užimu ir visuomenines pareigas, esu Lietuvos sporto medicinos federacijos prezidentas, stengiuosi, kad kolegos matytų, kas vyksta, todėl naujausią informaciją, susijusią su sporto medicina, skelbiu savo „LinkedIn“ paskyroje.

– Kokia Lietuvos sporto medicinos federacijos veikla? Kiek narių jūsų gretose?

– Dabar mums svarbiausia pakeisti, sutvarkyti teisės aktus, kad sporto medikai galėtų oriai dirbti. Svarbi ir švietėjiška, profesinė veikla. Na, o narių nemažai – beveik pusė šimto.

– Dabar pakalbėkime apie Lietuvos sporto centro Sporto medicinos departamentą. Tai ne ta pati vėl atgimusi medicinos organizacija, dėl kurios sunaikinimo prieš kelerius metus iki šiol pyksta sportininkai, treneriai, kiek žinau, ir nemažai ten dirbusių sporto medikų?

– Ne, tai ne ta pati. Sporto medikus atleido iš Lietuvos olimpinio sporto centro, kuris vėliau buvo pavadintas Lietuvos sporto centru, toks yra ir dabar. O departamentas, už kurį esu atsakingas, buvo atskira įstaiga tame pačiame pastate.

Sporto medicinos pastarųjų kelerių metų istorija įdomi, keista ir paini. Prieš išardant Lietuvos olimpinį sporto centrą buvo dvi įstaigos, atsakingos už medicinos paslaugų teikimą sportininkams. Lietuvos olimpinis sporto centras teikė sporto medicinos paslaugas, kurių svarbiausia funkcija buvo olimpiečių priežiūra, iš dalies – gydymas, lydėjimas į varžybas ir stovyklas. Kita įstaiga buvo Lietuvos sporto medicinos centras, dabartinis Lietuvos sporto centro Sporto medicinos departamentas, kuris teikė ir dabar tebeteikia sportininkų profilaktinio tikrinimo paslaugą, traumų diagnostiką bei reabilitaciją.

Panaikinus Lietuvos olimpinį sporto centrą visoms federacijoms buvo skirta lėšų sportininkų priežiūros, vykimo į varžybas ir stovyklas medicinos paslaugoms pirkti rinkoje. Nuo to laiko niekas nepasikeitė, federacijos gauna lėšų pirkti medicinos paslaugas. O mūsų įstaigą, kurios pagrindinis tikslas – užsiimti profilaktiniu sveikatos tikrinimu, prijungė prie Lietuvos sporto centro. Buvo lūkesčių, kad vėl bus taip, kaip Lietuvos olimpinio sporto centro laikais, federacijos vėl galės gauti nemokamų medicinos paslaugų per išvykas ir varžybas. Tačiau mūsų profilaktinių sveikatos tikrinimų funkcija niekur nedingo, o federacijos vis dar gauna lėšų medicinos paslaugoms pirkti. Ateityje norėtųsi, kad mūsų įstaiga vėl galėtų tokią funkciją atlikti. Tačiau tam reikia pakeisti teisės aktus, skirti papildomą finansavimą. Dabar lenkiu galvą prieš visą įstaigos personalą, nes visų didžioji motyvacija yra ne alga, o pašaukimas arba meilė darbui su sportininkais.

Šiaip jau vis dar esame nežinioje, nes neaiški valstybės vizija, kokia bus sporto medicinos ateitis. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija buvo užsakiusi studiją šiuo klausimu. Mano žiniomis, buvo siūlymas iki Paryžiaus olimpinių žaidynių palikti taip, kaip yra. Aišku viena, kad olimpiečius ir kitus geriausius šalies atletus sporto medikai viena ar kita forma turės aptarnauti.