Visą savaitę pusšimtis Lietuvos sportininkų Europos jaunimo olimpiniame festivalyje Maribore (Slovėnija) ne tik kovojo dėl medalių ir siekė pagerinti asmeninius rekordus. Dar jie turėjo galimybę bent iš dalies pajusti, ką reikštų dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
„Tikimės, kad ateityje bent dalis šių jaunų sportininkų tikrai įgyvendins šią svajonę“, – viliasi viena Lietuvos misijos Maribore vadovių Agnė Vanagienė.
Europos jaunimo olimpinis festivalis – didžiausias 14–18 m. amžiaus sportininkams skirtas renginys. Čia suvažiuoja geriausi jaunieji atletai iš visos Europos.
Šiemet iš festivalio Lietuvos sportininkai parsivežė keturis medalius: sidabru pasipuošė lengvaatletis Danielius Vasiliauskas (200 m bėgimas) ir dziudo kovotojas Simas Polikevičius (iki 60 kg), o bronzą iškovojo lengvaatletė Aurėja Beniušytė (trišuolis) bei plaukikas Mantas Kaušpėdas (100 m nugara).
Šiemet festivalyje taip pat debiutavo 3×3 krepšininkai, kalnų dviratininkai bei riedlentininkai.
Apie festivalio užkulisius pasakojo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto olimpinio sporto direktoriaus pavaduotoja A.Vanagienė.
– Koks organizaciniu požiūriu buvo šis festivalis?
– Tai buvo vienas geriausių festivalių, kokiuose man yra tekę dalyvauti. Visi procesai vyko gana sklandžiai, puikiai veikė transporto sistema, apgyvendinimo sąlygos bei maitinimas irgi buvo geri. Nors gyvenome atokiau nuo pagrindinio sportininkų kaimelio, dėl susisiekimo nekilo bėdų. Žinoma, visiškai problemų išvengti nepavyko, bet jos buvo minimalios.
Kalbant apie rezultatus, mes, kaip nacionalinis olimpinis komitetas, atletams sportinių tikslų nekeliame, tą daro sporto federacijos. Mes norime, kad jie dalyvautų, siektų geriausių asmeninių rezultatų, liktų sporte ir pajustų olimpinę dvasią, kuri vyrauja viso festivalio metu. Festivalis – tarsi mažos olimpinės žaidynės, čia sportininkai gali pajusti, ką reiškia jose dalyvauti, o ateityje norėtume ne vieną jų pamatyti ir didžiosiose olimpinėse žaidynėse.
Organizatoriai taip pat siekia, kad sportininkai susipažintų su olimpiniu judėjimu ir olimpinėmis žaidynėmis. Pavyzdžiui, renginio atidarymo ir uždarymo ceremonijos primena olimpines žaidynes. Vyksta meniniai pasirodymai, pristatoma šalies šeimininkės kultūra, šalių parade žengia visos dalyvaujančios delegacijos. Stengiamasi, kad ši patirtis jauniesiems sportininkams būtų kuo panašesnė į olimpinę.
Lietuvos misijos vadovai E. Petkus ir A. Vanagienė (K. Štreimikio nuotr.)
– Ar misijos vadovams kilo iššūkių?
– Sunku pasakyti. Didžiausias iššūkis tas, kad ši vasara mums buvo neįtikėtinai intensyvi. Dirbdami Europos žaidynėse, į kurias vyko rekordinio dydžio rinktinė, kartu turėjome ruoštis ir festivaliui. Tai buvo tikrai sudėtinga, trūko ir laiko, ir resursų.
Tačiau pačiame festivalyje viskas vyko sklandžiai. Gal koks vienas kitas autobusas vėlavo išvykti, bet tai – mūsų kasdienybė, prie kurios jau esame pratę.
– Tiek olimpinėse, tiek Europos žaidynėse didelis dėmesys skiriamas medicininei sportininkų priežiūrai. Kaip yra jaunimo festivalyje?
– Vienas pagrindinių mūsų reikalavimų rinktinės nariams – pasitikrinti sveikatą LTOK partnerio „Affidea“ klinikos sporto medicinos, mokslo ir tyrimų laboratorijoje „LTeam LAB“ bei atlikti kraujo tyrimus „Medicina Practica“ laboratorijoje. Buvo nurodytas privalomų tyrimų sąrašas.
Su rinktine dirbo ilgametis Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas Dalius Barkauskas, kineziterapeutas Marius Matulionis, o su gausia plaukimo rinktine – kineziterapeutė Rasa Batulevičiūtė. Matėme, kad medicinos kabinete darbas vyko intensyviai. Manau, tam įtakos turėjo ir tai, kad nemažai sportininkų festivalyje dalyvavo jau antrą kartą, todėl drąsiai ėjo pas gydytojus ne tik su nusiskundimais, bet ir prevenciškai.
Šiek tiek liūdna matyti, kad kai kurie sportininkai tik festivalyje turi galimybę padirbėti su kineziterapeutu ar sporto medicinos gydytoju. Šių specialistų tikrai trūksta. Mes stengiamės parodyti jaunimui, kas vyksta olimpinėse žaidynėse ir kaip rūpinamasi rinktine.
LTOK yra nupirkęs nemažai medicininės įrangos, labai daug jos vežamės į olimpines ir Europos žaidynes. Į jaunimo festivalius vežame svarbiausių medikamentų, o įranga labiau skirta edukacijai, todėl medikų kabinete turime limfodrenažo, elektros stimuliacijos aparatus, kurie padeda atsigauti po krūvių. Festivalyje dalyvauja sportininkai, kuriems iš principo reikalingas kineziterapeutų darbas ir pagalba nutikus smulkioms traumoms, peršalimui, skrandžio problemoms.
– Ar labai skiriasi pasiruošimas olimpinėms ar Europos žaidynėms ir olimpiniams festivaliams?
– Pasiruošimas olimpinėms žaidynėms vyksta gerokai ilgiau ir turi gerokai daugiau dedamųjų. Vienas esminių skirtumų, kad į olimpines žaidynes vyksta pasaulinė atranka, o į jaunimo festivalį mes gauname tam tikrą sportininkų kvotą, kurią, tardamiesi su sporto federacijomis, išdaliname.
Festivalio atidarymo ceremonija (K. Štreimikio nuotr.).
– Kitas renginys, kuriame dalyvausite, – sausį Pietų Korėjoje vyksiančios jaunimo olimpinės žaidynės. Ar jau ruošiatės?
– Tikrai taip, jau susitinkame ir dėliojamės su sporto federacijomis. Šiuo metu rinktinėje turime šešis biatlonininkus, visi kiti dar kovoja dėl galimybės dalyvauti. Jau prasideda delegacijos registracijos procesas, sprendžiami apgyvendinimo klausimai. Kol kas pagrindinis iššūkis – neįtikėtinai sumažinta kvota aptarnaujančiam personalui. Tai mums kelia daug klausimų, ką reikės daryti, kur apgyvendinti trenerius, slidžių tepėjus, kurie žiemos sporto šakų atstovams yra būtini.
Ir žmonių skaičius misijoje bus sumažintas iki minimumo, kad galėtume tilpti į aptarnaujančio personalo kvotą. Net sprendžiame, ar vežtis gydytoją iš Lietuvos, ar bandyti tartis su kitų šalių nacionaliniais olimpiniais komitetais ir prašyti jų medikų pagalbos. Jau buvome susitikę su kolegomis iš šalių, kurios turės daug didesnes rinktines.
Taip pat sprendžiame logistinius, operacinius klausimus. Nuo to atsispirsime ir žiūrėsime, kaip sprendimai dėliosis.
Dar reikia nepamiršti, kad jau kitais metais vyks Paryžiaus olimpinės žaidynės, kurioms pasiruošimas intensyvėja su kiekviena diena.